BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zuvedra skrenda audroje

Žuvėdra skrenda audroje

 

[Užvakar dar nežinojau ką šiandien veiksiu, bet viena mažutė mintis jau buvo gimusi manyje.Kuri vis nedavė ramybės, įkyriai beldėsi trokšdama pakilti į paviršių. Kas verčia mane veržtis pirmyn iš slegiančios tuštumos,kuri be gailesčio tempia tamson,šaldo ir murgdo,neleisdama nė minutėlei užsimiršt. Aš žinau,jog pakeisti kažką, kas trukdo atsikvėpti, galiu tik sąsiuvinio lape.Ir ašara,nukritusi užlies raides.Tačiau mintis išliks ,nors ir neregima.Šalta šiurkšti ranka kas diena liečia mano trapią sielą,kad galėtų ją pavergti ir užvaldyti tą akimirką, kurioje teks daryti lemiamą sprendimą.

Aš vis dar iki šiol mąstau, ar galėjo visa pakrypti kita linkme, nei ta kuri yra dabar.Ar ji būtų galėjusi atvesti mane būtent čia,kad pajėgčiau suvokti jog pasaulyje kuriame gyvenu visa taip netikra ir yra daug dalykų kurių negaliu suvokti.Netinkami pasirinkimai veda į klaidingus sprendimus ir netgi nepaklausiame šalia esančių ar jų tai nenuvils.Atrodo viskas labai paprasta, nors išties tai tik klaidingas pasamonės signalas.Ar galim tobulėti dvasia kankindami kitus,ir kokios pasekmės tuomet atklysta lyg iš niekur.Bet juk nebūna taip,kad pasirinkimai sąmoningi , spontaniški - pateikia vienodą prasmę.Ir kuo daugiau mąstau ,tuo giliau grimztu į neigiamas emocijas ir smegenys neatlaikiusios šio spaudimo ima priešintis man pačiai.Ar galiu paklausti savęs ,ko reikia man , kad jausčiausi kitaip nei dabar.Turbūt, kad ne.Nes žodžių nerandu, kuriais būtų galima užčiuopti priežastį suteikiančią man norimus dalykus.Kažkur tenai ,per vieną akimirksnį ,per vieną sekundės dalį gimsta likimo spalvos.Kurios per dar mažesnę sekundėlės dalelę atlieka milijardus funkcijų.Aš stengiuosi perprasti šį vykstantį procesą, tačiau….man per sunku.Aš pasiklydau begalybėj .Ieškodama nusiraminimo ir tvirtybės, priimu dabartį tokią kokia ji yra dabar.Papasakosiu istoriją apgaubtą paslapties, kur gyvenimas atvėrė visus kelius į suvokimus ir dvasinius prisilietimus.Tai bus man svetima gyvenimo istorija,be aiškios pradžios,o pabaiga…jis bus liūdna.Šioje istorijoje bus truputis saulės, šėls didžiulės audros lydimos griaustinių ir lietus…visuomet lietus.Jis tarsi pradžia blogio, tarsi durys atsiverenčios tuomet, kuomet gyvenimo akimirkon įsiveržia nematomas veikėjas.Jis tarsi tyčia perkreipia laiką ir aplinkybes savo pusėn,.-kad užgimtų blogis. [ Visa prasidėjo tarsi gražioje pasakoje,vystėsi siaube,gyveno kančioje ir baigėsi liūdesyje…///–

- Simona,dukrele,kur gi tu?Ar ir vėl sėdi palėpėj.Nagi ropškis žemyn,- išgirdau motinos balsą.–Tuoj,-šūktelėjau ir pasiskubinau paslėpti sąsiuvinį ,kuriame užrašiau atklydusias mintis .Atvožiau skrynios dangtį, įgrūdau sąsiuvinį gilyn į patį vidurį sumestų nereikalingų skarmalų. Čia niekas nesiknis .Tai tikrai žinojau . Todėl buvau rami , kad čia saugu.

- Ar dar ilgai?- nekantravo motina,- skubinkis, karvė pertvinks.-Ir taip kasdien, jau trečias mėnuo. Taip įkyrėjo stovėti šalia karvės su vytele, mosikuoti aplink ir baidyti ją apspitusias muses.Rodos baidai įnirtingai , o jos kaip užkerėtos vėl puola atgalios. Karvė muistosi , trypčioja , motinai trukdo ją melžti. Žiūrėk jei kiek atlėgsi , nesuveizėsi tai ir kibiran koją įkels, dar ir šonan kilstelės, gali net geroką mėlynę palikti, ar dar netgi blogiau.To tikrai nenorėčiau kad nutiktų motinai, todėl mosikuoju abiem rankom energingai, be perstojo.Bobutė sakė, jei jau po antro veršiavimosi neapsipras, tai ir liks visam nekantri, ir vargas su tokia.Melši ir nežinosi kuomet sugalvos kojas kiloti. O kai pajausi ,kad ir pačiam jau gerokai kliuvo,gali būti per vėlu.Su gyvuliu menki juokai. Mama vis dar tikisi, kad karvė taps ramesnė, pieno daug ir riebaus duoda, veršius gerus atveda ir pati didelė, stambi. Tokių jau dabar reta.Bobutė su tuo sutinka, vis pridurdama, jei jau tau patinka tai ir kankinkis.Tik kažin ar aš ilgai tas muses vaikysianti.Motina nesiginčija. Kas jai, pritūpusi prie karvės kojų, mažne po papilve palindusi tampo spenius. O man tai tikras vargas . Atsakomybė .Žiūrėk, kiek sulėtėsi mosikuodama, tai ir karvė pašėls. Motina nepasakys - gerai , o kad užrėks. Ir aš rėkčiau, jei karvė koją į kibirą įspraustų, dar ir įspirtų .Oi ,kaip rėkčiau.Aš nepykstu ant motinos , tėsiog taip pabodo visa ši procesija, tikra kankynė.Noriu ramybės,va ir dabar metusi viską lėk su ja pievon. Et, juk nieko nepakeisi, matomai teks dar ilgai pavargti. Nudardu laiptais žemyn.

- Ką ten veikei?

- Nieko mamyt.Šeip slampinėjau

- Ar ne per dažnai kiurksai ten?

- Na kad ne…Ne,- kiek patylėjusi pasiskubinu pridėti ,-ten vėsu.

Motina gūžteli pečiais,- na tupėk.-daugiau nieko nesakiusi nueina kamaraitėn, paima milžtuvę, bliūdelin ipila kaušą miltų, įsispiria į kaliošus, nuo skubos net pridūsta.

-Na lekiam , jau ir taip vėlinamės.

Bridome per žydinčių lubinų lauką, kad arčiau būtų ir laiko mažiau sugaištume.Ėjau paskui motiną, žvelgdama sau po kojom, galvodama, ankščiau kuomet dar buvo tėvas, man nereikėdavo taip dažnai sukiotis drauge su motina apie gyvulius.Gaila tėvo.Žinau, motina graužiasi dėl nenusisekusio judviejų gyvenimo. Kas kaltas- tėvas, motina.Negaliu teisti nei vieno nei kito. Jiedu geriau žino kodėl taip nutiko. Pamenu, kaip linksma būdavo savaitgaliais, kuomet tėvas grįždavo iš miesto pilnais maišais visokių skanėstų. Tuoj motina stalą padengdavo marga staltiese, vidurį padėdavo vazelę primerktą melsvų lauko gėlių. Taip gražu būdavo ir jauku, aš visuomet pravirkdavau iš jaudulio. Visi kvatodavo iš mano tokio seilėjimosi.Drauge su jais , kad ir per ašaras , kvatodavau ir aš.Tėvas tuoj ragindavo ragauti skanėstų.Mes kaip išbadėję tuoj viską iš eilės valgydavome. Nebaigę sukasnoti esamo maisto , tuoj vėl kišdavome burnon.Atrodėme tarsi žiurkėnai išpūstais žandais . Žiūrėdavome vienas į kitą,stengdamiesi prasišypsoti, bet deje tai sunkiai sekėsi.Tik tėvas likdavo santūrus.Žiūrėdavo į mus ir šypsodavosi.Motina stryktelėdavo nuo kėdės, prieidavo prie tėvo, glostydavo jo šviesius plaukus.Bobutė ,išgėrusi vieną kitą taurelę raudono it kraujas vyno,tėvo atvežto iš miesto,imdavo bambėti:ar ilgai taip bus, apsuks kokia miesčionė Stepui galvą, nei glostymas nepadės.;Motina nepykdavo,tik plačiai nusišypsodavo ir lyg juokais paprieštaraudavo bobutei:Ot ir pavydi man.Myli mane Stepukas ir nė į ką manęs neišmainytų; Pažvelgdavo į tėvą ir tarsi norėdama jo užtarimo ir jos žodžių patvirtinimo dar pridurdavo- Ar ne taip, Stepuk;.Tuomet tėvas čiupdavo motiną glėbin, pasisodindavo ant kelių, garsiai pakštelėdavo jai į lūpas,krimsteldavo ausies galiuką ir tarsi pro sukąstus dantis ištardavo: Myyyliu , mano uogeele myliu tave labiau nei gyvenimą;.Ar kas tikėjo tais jo žodžiais, gal tik motina ir aš.O pats tėvas ar buvo tikras savo žodžių tvirtumu.Nebežinau ką ir galvoti, bobutė daug nugyvenusi, daug patyrusi, numatė kuo baigsis tas tėvo darbas mieste.Ach, norėčiau pykti ant tėvo, bet kažkodėl negaliu, nepriverčiu širdies nusigręžti nuo jo. Kodėl taip yra vienas dievas težino.

- Simona, ar užsnūdai? Baidyk muses, ar nematai, kad karvė muistosi.Vikriau, vikriau judink vytelę- pabudina mane tarsi iš miego motina.Imu stipriau judinti vytelę , net riešas suskaudo.Mąstau ir vėl, ką veiksiu grįžusi namo,gal vėl palėpėn lipsiu, gal prie upės išsimaudyt nueisiu. Kažko tingulys apėmė, kad net ranka apsunko. Greičiau pamelžtų karvę.

- Na pagaliau baigiau,-atsistojusi motina pliaukšteli karvei per šlaunį- tu dukryt paraištyk, miltus paberk. Aš kažko ne kaip jaučiuosi, tvanku taip.

Pažvelgiau į motiną, išblyškusi kažkokia ir kakta išrasojusi.Kas jai pasidarė.Greitai perkeliu kuolą naujon vieton, išberiu miltus ir pačiupusi kibirą sklidiną pieno užjaučiamai tariu motinai:

-Aš parnešiu kibirą. Gal dar nori truputėli pailsėti?

-Ne, lyg ir geriau. Palengva ir pareisim, tik tu taip neskubėk.Palauk, gal kibirą skepeta aprišti, pribirs žolelių. Žemesnė esi už mane.

-Ne,nereikia. Aš mamyt, kuomet eisim per žoles kilstelėsiu kibirą aukštėliau

-Gerai,jei jau taip sakai.Ar nebus per sunku

-Ne, ne- pasiskubinu atsakyti, dar sumanys pati nešti.

Tas ėjimas namo buvo toks ilgas, nykus.Įvairiausios mintys lindo galvon. Vis apie motiną mąsčiau, kas jai dabar pasidarė.O juk tokia visuomet stipri veržli buvo.Jokio žodelio ar atodūsio iš jos neišgirsdavau, tarsi ir niekuomet nieko blogo nebūdavo. Vis su šypsena , vis kažką linksmo niūniuodavo , jausdauvausi rami su ja,ir niekuomet nebūdavo jokio liūdesio, o dabar še , kad nori. Tiesa ,tai buvo kol tėvas dar gyveno kartu.Bet jam išėjus visas gyvenimėlis apvirto tarsi aukštyn kojom.Nors to keisto motinos nejautimo man, niekuomet nepritrūkdavo.Labai jau tėvą mylėjo,rodosi jog kartais net per daug .Per dažnai mąstydavau,kad gyvenu ne ten ir ne pas tuos kur reiktų.Jausdavausi tarsi apnuogintos medžio šakos padengtos šaltu sniego apklotu.Gražu pažiūrėti,bet oi kaip šalta ir vieniša.Tai taip neįprasta ir vis neduoda ramybės, kad gal geriau manęs ir nebūtų.Kiek stabteliu, atsisuku į motiną:

- Ar gerai jautiesi ?

- Gerai, gerai. Eime mažule.

Jaučiu,kad nesako man tiesos. Nebeklausinėsiu, vis viena nebus atvira.Gal tėsiog nuo kaitros. Tai, kad ir man nesvietiškai slogu.Norisi įlysti kur nors viesumon ir padrybsoti.Na štai ir paskutinis laukelis, pereisim jį ir būsim beveik namie.Mudvi ėjome jau spėjusia ataugti nušienauta pieva. Vietomis aštri kieta žolė badė kojas.Aš nesiskubinau. Atsargiai dėjau kojas, lyg gandras staipiaus. Pagaliau grįžome.Net geriau pasidarė.Atidaviau motinai kibirą, o pati vėl nuskubėjau palėpėn.Kiek palūkuriavusi atvožiau skrynią, išsiėmiau sąsiuvinį, prisėdau ant skrynios kraštelio, dar pasmailinau pieštuką ir atsidaviau minčių srautui:

//Gyveno kartą naivi mergaičiukė. Ilgos gelsvos iki juosmens tarsi rugiai kasos,melsvos mažutės su trumpomis blakstienomis akys, visuomet baukščiai bėgiodavo į šalis, niekuomet nebūdavo ramios, dažnai ašarodavo ir rausdavo.Antakių beveik nebuvo.Lyg koks mažas balkšvas siūlelis, tarsi netyčia užmestas.Jos liesos kaulėtos rankos siekė beveik kelius,nes liaunus pečius slėgė kupra.Ji nebuvo pernelyg didelė, tačiau kūnas jautė jos buvimą.Tai buvo ne nuo gimimo, tai nuo pernelyg ankstaus sunkaus darbo.Mat jaunas dar nesutvirtėjęs kūnelis nepajėgė atlaikyti synkių naščių su didžiuliais kibirais ,kuriuose visuomet teliūkščiuodavo skaidrus šaltinio vanduo.Su šiuo nešuliu mergaičiukė kopdavo kalnan, kur tarp tankių lazdynų, lyg pasislėpęs nuo svetimų akių, kiurksojo namas, toks didžiulis , senas , dvelkiantis šalčiu. Žemyn nuo kalno mergaičiukė leisdavosi lyg drugelis, plačiai žirkliuodama kojomis. Kildavo aukštyn ,tarsi rausdamasi po žeme ir taip per dien keletą kartų, o kiek dar kitų darbų.Vargo bitelė. Zvimdavo ji sau kokią dainelę, tuo linksmindavo save.Kad ir svajonėms nelikdavo per daugiausia to laiko, bet kai tik kokia laisva minutėlė užklysdavo tuoj panirdavo į savo svajonių pasaulėlį, mažutį ir skurdų.Svajodavo apie šviesą sklindančią iš kažkur aukštai ir atnešančią kažką gero , šildančio ir mielo.Ko tiksliai ,net pati nežinodavo.Bet apie tai jai patikdavo galvoti, vis sugrįždavo prie tos pačios pradžios ir vis kaskart jausdavo tą patį ramumo , ilgesio jausmą.Širdis imdavo sparčiau plakti, karštligiškai įtemdama lengdavo pirštus tarsi koks žvėris nagus.Tai ištiesdavo tai vėl sulengdavo, po to stipriai suspausdavo į kumštį , po to vėl tiesdavo , vėl lengdavo ,vėl gniauždavo, ir vėl ir vėl .Tarsi apimta vidinio įsiučio, nejausdama ką daro. Staiga, aprimdavo, užmergdavo akis .Pabuvusi taip kokią minutėlę, atsimergdavo ir visa kaip nebuvę ,toliau imdavosi užduoto darbo.Pasibaigus dienai , atlikusi visus darbus nusliūkindavo į mažutį kambarėlį,atsistodavo prie praviro lango ir mįslingai žvelgdavo į temstantį dangų,įžvelgdama jame kažką ,kas atrodė jai tikroviška ir artima.Naktimis labai mausdavo pečius ir kuprą.Vartydavosi nuo vieno šono ant kito. Taip iki ryto, iki pat pirmųjų saulės spindulėlių.Nuo nemigos, paburkusiais paakiais, skaudančiais sanariais, ji vėl kildavo iš guolio, čiupdavo nąščius, kibirus ir vėl išeidavo į kankinančią kelionę.Ir kuomet įdienodavo, ją kažkas lyg prisiminęs šūktelėdavo: - Vaaalgyyyt | .- Mergaičiukei nuo alkio taip gurgėdavo pilvas, jog kartais net pati išsigąsdavo sklindančio iš jos vidaus garso. Lyg kokia nusikaltėlė, nedrąsiai su baime įžengdavo ji į baisujį namą. Nedrįsdama pakelti akių ,prisėsdavo prie ilgo pajuodusio ąžuolinio stąlo.Ji net nežinojo kiek už jo sėdi žmonių, kas ir kokie jie.Tai tarsi buvo uždrausta,ir jau įdiegta giliai pasamonėje labai senai. Kada ir kuomet ji pati to nežinojo, bet ir kam žinoti , vis viena nieko negalima pakeisti.Matė mergaičiukė tik vieną,-dabar štai prie stalo, storas putlias ir didžiules rankas.Ilgi nenukarpyti rankų nagai,panagės pilnos nešvarumų ir visuomet įmerkti į molinį bliudelį su nežinomu dvokiančiu pilku viralu.Jis būdavo tirštas, tąsus ir gan neskanus.Ji nežinojo, ar ir likusieji valgo tą patį.Bet bet visuomet , kai tik išgirsdavo ją kviečiančią valgyt, nupurtydavo šaltis. Valgydavo mergaičiukė tirštalą žiaugčiodama dar ir todėl , kad jį visuomet liesdavo tie šlykštūs nešvarūs pirštai.Ilgai nesikankindavo, greit išsrėbdavo šleikštulį kelintį viralą, čiupdavo jai skirtą duonos kriaukšlę ir išbėgdavo laukan .Paskui ją, lyg botago kirtis nuskriedavo žodžiai- Nedėkingoji-.Kas toliau būdavo jos atgarsiui ji nežinodavo.Bėgdavo mergaičiukė į tankiausią lazdyno krūmyną, užsislėpdavo jame ir čiaumodavo pelėsiais aptrauktą duonos kriaukšlę.Ji-mažas nesubrendęs žmogutis ,kažkieno paliktas, atsižadėtas ir gyvenimo nuskriaustas, vargsta vargą,kenčia skriaudą ir skausmą, ir netgi nenumano , kad yra kitas gyvenimas.Toks gražus, sklidinas šviesos ir džiaugsmo.Ji nieko nežino, visiškai nieko.Jos dienos panašios į vieną tamsią niūrią ašarotą dieną.Svajones nustelbdavo vidinis įniršis,nesuvokimas ir beprasmybė.Lyg akla ,kurčia, lyg bežadė būtybė ji slankiojo savame pasaulyje,be savo valios ir noro turėti kažką daugiau.Be nežinojimo, kad galima.Naivumas ir baimė užstelbdavo jos mąstymą, kuris ir taip klajojo jos galvelėje tarsi debesėlis. //

- Simona, eikš trobon-pasigirdo motinos balsas-ir vėl palėpėj kiurksai.Ar girdi ,sakau lipk žemyn , daugiau nekartosiu|

Greit užverčiu sąsiuvinį, įgrūdu atgal į skrynią ir begte nusileidu žemyn laiptais.Virtuvėje gardžiai kvepia kiaušinienė.Motina pila stiklinėn rūgpienį, įberia supjaustytų svogūnų laiškų, atsisuka į mane ir taria:

-Valgyk.- pati sėdasi šalia bobutės ant mūriuko-Ryt važiuosiu miestan.

-Tai aš tau juk sakiau, kad yra.O tu netikėjai,ginčijai.Neapgausi, ką jau ką, bet tą dalyką gerai išmanau-tarė bobutė.Kiek patylėjusi piktokai pridūrė-Dabar teks du auginti.Sakiau, kad nekvailiotum, vis viena jo nesulaikysi.Matai koksai, jautė , kad netuščiai, bet ne, net nepaklausė ar tikrai reikia.Pylė įpylė, džiaukis.Jam kas, sėdi mieste su ta šmėkla ir nė minutėlei apie tave nepagalvoja

-Ką čia kalbi, bene žinai

-Žinoma, kad žinau.Tik tu nieko nežinai.Lyg šventaaasis jis tau, net mintimis ant jo turbūt neburnoji-motina nieko nesakė, tylėjo.Bobutė ir vėl toliau pamokslavo:

-Gyvenai gerai, va ir Simona keturioliktus įpusėjo.Et,mano kalbos tuščios, ar kas klauso jų, niekas.Visi protingi dabar, o kai kas nutinka tai bobute, bobute.

-Tuščios, netuščios tos kalbos, bet nuodėmės tai jau nedarysiu.Dievas davė, tegu pats ir atsiima.Tik be mano pagalbos

-Ar dievas davė,aaa.Tavo mieliausiasis Stepuuukas,apdovanojo pačiai prašant, argi ne taip.Dievo čia nekišk,nekišššk-pagrūmojo bobutė motinai pirštu panosėn-Nekišk.Žiūrėk,neprikalbėk.Paims kai pati to nenorėsi.

-Baik čia kalbėjusi, dar užkalbėsi.Mmh,jo, pati norėjau ir turėsiu.Nepadėsi, pati užauginsiu.

-Nesipūsk čia, gerai žinai, kad nenusigręšiu.Argi kada esu nepadėjusi.-abi nutilo.Po minutėlės kildama nuo mūriuko bobutė tarė:

-Tai jei nori pati ir nedejuok, dėkok dievui ir melskis.

-Meelskis-motina nutyla , pažiūri į mane-Pavalagei?Nueik pas tetą Oną, pasakyk kad vakare ateisiu

-Mamyt, ar galėsiu pas Dalytę pabūti, juk darbo namie tai jokio ,-motina palinguoja galva sutikdama.Prieinu prie jos,apsikabinu ją ir tylutėliai sušnabždu jai ausin,,Myliu,, ir išbėgu nelaukdama atsako.Aš viską kuo puikiausiai supratau apie ką juodvi kalbėjo.Va, iškur tas jos blyškumas .Motina turės vaikeli.Man džiugu.Pasileidžiu takeliu tekina link tetos Onos sodybos.Dalytei tai jau nasakysiu.Mano ir tik mano didžioji paslaptis.Bėgdama vis svarsčiau, ar smagu bus turėti brolį ar sesę. Jam ar jai gimus dar būsiu mylima motinos, bobutės.Gerai pagalvojus, kad tos meilės ir dabar ne kažin kiek ir gaunu.Gal esu tokia nesuprantanti ir reikalauju to ką turiu.Bet kodėl ,žvelgdama į dangų į tą nesibaigiančią erdvę jaučiu,va čia širdyje keistą jaudulį ,kuris stiprėdamas perauga į šauksmą; kodėl matydama katę taip meilei laižančią savo vaikus jaučiu nuoskaudą .Tas jos laižymas tai bučiniai …bučiniai kurių pakanka net keliem jos vaikam.Aš taip norėčiau tos katiniškos meilės, to švelnumo.. Et, ko aš čia vėl graudinuos.Juk šitokia žinia,smagu bus.Vis ne viena .Galiausiai pribėgusi tetos sodybą stabtelėju.Visur tylu, nesimato nė gyvos dvasios.Net šuo neamtelėjo kuomet pravėriau kiemo vartus.Greit skubomis pereinu dilgėlėtą kiemą,praveriu vidinio kiemuko vartukus ,praeinu apžėlusį piktžolėmis kažkada buvusį gėlyną,pabeldžiu į stiklines varandos duris.Tylu.Tuomet įeinu į varandą ir dar kartelį pabeldžiu į vidines priebutuko duris.Pagaliau pasigirsta šlepsėjimas basų kojų.Duris atvėria teta Ona:

-Aaa, čia tu,Simonyt.Aš ir galvoju, kas čia dabar ramybės neduoda.Tokia tvankuma lauke, tai kaip paukšteliai slapstomės vėsumoj.Ar tu viena?O kur motinėlė,negi neateis?

-Tai, tetyt,mamytė siuntė mane pasakyt, kad vakarop ateis.

- Na ir gerai.Kaip tik ir pyragas spės pravėsti, galėsim skanauti.Bobutė tai jau neateis, kaip visada,laiko neturi.Vis tvarkosi,vis gražinasi

- Ai ,kad nežinau, nieko man nesakė.Turbūt neateis.- gūžteliu pečiais.Teta Ona žiūri į mane apsimiegojusiomis, traškanotomis akimis,tarsi lauktų, ar dar ką pasakysiu

- Tetyt, ar Dalytė yra?

- Nėr vaikeli.Miestelyje pas kūmą svečiuojasi, žadėjo sekmadienį grįžti

- Aaa,-nutesiau nuliūdusi-Tai aš jau ir eisiu,tetyt

- Nu eik, eik.Vakare su motinėle ateik, pyrago su medum pasmaguriausi.

Jau beužverdama stiklines priebučio duris išgirdau jos kvietimą:

-Ateisiu.-šūktelėjau jai ir pasiskubinau išeiti iš kiemo pakol viskas dar skendėjo tyloje.

Nuliūdau , kad Dalytės nebuvo namie.Ėjau atgal namo tingiai ,lėtai.Tetos Onos sodyba nebuvo tvarkinga, ji nekvaršino sau galvos , kaip pati mėgdavo sakyti bobutei , ;niekais;;.Tiesa , gyvulių turėjo daugiau nei mes.Vienu žodžiu, turtinga buvo.Kad ir viena plušėjo,per didžiuosius darbymečius samdydavo iš kaimo vyrus pagalbon. Užmokėdavo jiems puslitruke, dar kokį lašinukų bryzą ar rūkytą dešrigalį įdėdavo.Vyrams kad tik gerklėn įpilti,ir pakanka.Tai jau tetos žodžiai.Ir kaip ji taip sugebėdavo,ir turgan nulėks,kažką parduos, žiūrėk ir pinigas vienas kitas atsiranda.Deda krūvon, štai tau ir visas šūsnis pinigėlių.Mums taip nesisekė, tiesa .Tėvas tvarkėsi po ūkelį, motina su bobute jam talkindavo,tačiau vis viena skurdžiai vertėmės.Na truputį buvo geriau kuomet tėvas mieste įsidarbino, statybose gerai uždirbdavo.Bet neilgai tai tęsėsi .Paliko jis mus, ir vėl biednumas.Pas tetą Oną be Dalytės gyveno dar ketvertas- paliegęs diedukas su ilga reta žila barzda.Jis dažniau gulėdavo nei vaikščiodavo, mat teturėjo vieną koją.Kitą prarado miške.Griūvantis medis sutraiškė, tad liko tik dalis kojos iki kelių.Žemiau jo nieko nėr, tik medinis kojūkas, su kuriuo taip sunku jam vaikščioti.Girdėjau kartą kaip moterys tarpusavį kalbėjo, kad po šios nelaimės diedukui buvo išmokėta didelė pinigų suma,kurią jisai atidavė tetai Onai,ir leido juos tvarkyti taip kaip ji mano tinkama.Ankščiau dar diedukas ateidavo ir pas mus , greičiausiai pas bobutę.Vis papsėdavo pypkutę ir šnekučiuodavosi su bobute ,vis jisai šmaikštaudavo.Bobutė kartais pyktelėdavo, sakydama:Senas krienas, o vis apie tą patį.Dar girdėjau, kad teta Ona ne šeip jį priglaudė, kad diedukas yra tolimas giminaitis.Be dieduko dar, pas tetą gyvena trys jos dukterėčios vaikai.Vardo tiesa neprisimenu, labai jau sunkus ir neįprastas buvo.Tai ta dukterėčia su savo vyru sugalvojo rusijon lėkti.Kažkokios statybos prasidėjo, sakė , kad galima gerai uždirbti.Na prikalbėjo tetą, vaikus jai paliko, pardavė savo turtą ir išvyko.Kaip išvyko , taip ir pražuvo.Moterys mano, kad nebegrįš, nenori sau naštos užsikrauti, visgi trys vaikai.Diedukas dar priešginiauja ,sako dar sugrįš , tik metai praėjo.Bet teta tvirtai įsitikinusi, kad teks tuos vaikus jai pačiai vienai auginti.Kaip bobutė sako, kad tetai Onai dar gyvai esant

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. kritikas:

    Gan geras kurinys. Verta perskaityti

Rašyti komentarą