BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zuvedra skrenda audroje psl 18 - 22

- Bobute, ko dabar tu čia pyksti,-supratau jei ilgiau tylėsiu liksiu kalta ir jau triukšmo neišvengsiu-Ar dažanai neinu mokyklon?Taip šąlo kojos, rankos.Jau bemaž nebejaučiau jų.Juk ryt atostogos.

Tarpdurį pasirodė motina.Vis dar apimta rytinio žiovulio ,mieguistumo, neperprato apie ką kalbame.

-Ko triukšmaujate iš pat ryto, ko Simona namie?

-Tai sugrįžo atgalios,- jau nepiktai tarsi užtardama mane tarė bobutė,-Lauke šąla,batai tai seni,šilumos jokios.Dar kojas pašals ,tegu lieka namie.

-Jojo,batai tai seni.Juk mano dar nešioti,kokia ten šiluma.Eik apšilk,paskui padėsi kambaryje pečių užkurti.

Buvau patenkinta.Greit persirengiau,dar kiek pasėdėjau ant mūriuko ir ėmiausi darbo.Tuo tarpu bobutė šutino raugintus kopūstus,pakvipo visi namai.Greit prinešiau malkų pečiui iškūrenti ,dar kiek pasisukiojusi nuėjau nusnūsti ,norėjosi pasivartyti lovoje ir patinginiauti.

Apsiklojusi bemaž iki pat ausų,užmerkiau akis,palengva grimzdau miegan.Pabudau išpilta šalto prakaito,sapnavau keistą sapną.Tarsi stoviu miško laukymėje,tvyro rūkas.Jaučiu kaip skverbiasi jisai į mano kūną,pereina kiaurai ir nuslenka tolyn.Rūkas tarsi gyvas,pamažėl nyksta ,rangosi atitrūkdamas gabalėliais.Priešais akis atsiveria tuštuma,lyg ir nieko nebūtų buvę.Tarsi būčiau niekur.Keistoj erdvėj,nei matomoj , nei apčiuopiamoj.Tai trunka taip trumpai,akimirksnis, ir priešais mane stovi du vyrai.Abu apsirengę man dar nematytais apdarais.Vyrai aukšto ūgio,šviesiaplaukiai. Akių spalva blyški,bet smelkianti,lendanti ir trigdanti.Vienas iš jų kiek stambesnisir vyresnis už pirmąjį.Jų apdarai blizga,keičia spalvas,tarsi vaivorykštė.Tas , vyresnis paliečia mano petį ir girdžiu galvoje balsą kuris kalba lyg skiemenuodamas.Žodžių nesuprantu,todėl purtau galvą, bet ištarti nieko neįstengiu.Tuomet jaunasis vyras,ištiesia ranką ir ant jo delno pamatau aštuonbriaunį juodą metalo gabalą.Jis paima jį abiem rankom,pasukioja ir tuomet pasklinda melsvas šviesos ruožas.Jaunasis vyras nukreipia šį spindulį kažkur į tolį.Aš žvelgiu ton pusėn.Neilgai trukus ima ryškėti pastato kontūrai.Ir galiausiai priešais mus pasirodo tai kas buvo neįžvelgiama.Tarsi iš dumblo išnyra didžiulė pilis.Veikiau tai daugiau panašėjo į kažką tokio nepaparasto,nežemiško.Ji buvo tokia didžiulė,nesimatė net viršaus pabaigos , nebuvo įmanoma įžvelgti kokio ji pločio.Ji vis kilo ir kilo,dumblėta,varvanti ir taip dvokė , kad net sapne jaučiau kaip mane tas kvapas vimdo.Galiausiai ji nustojo kilusi. Jaunasis vyras vėl pasiukojo aštuonbriaunį prietaisą,vėl tvykstelėjo šviesa.Šį kartą tai buvo violetiniai žalsvas šviesos ruožas.Kaip ir pirmą kartą ,jis šviesą nukreipė į nedidelį pastato ruoželį. Atsivėrė juoda ertmė.Vyresnysis vyras rankos mostu pakvietė mane eiti vidun,norėjau tam pasipriešinti, bet negalėjau.Nematoma jėga vertė mane žengti per dumblą link pastato.Likus keletui metrų iki juodojančios ertmės ,pajaučiau , kad mane tarsi kažkas siurbia jos vidun.Paskutinę akimirką dar grįžtelėjau atgal ,tačiau už manęs nieko nebebuvo-nei keistųjų vyrų , nei erdvės.Visur juoda tamsa,įkyriai spengianti, tarsi zvimbtų galybė uodų.Tai buvo taip nemalonu,užsimerkiau norėdama pagaliau pajausti ramybę, ir pabusti iš šio sapno.Ilgai dar gulėjau lovoje,žvelgiau į pajuodusias kambario lubas ir niekaip nepajėgiau iš atminties ištrinti sapno.Tiesa retkarčiais susapnuodavau tokių keistenybių, tarsi skaityčiau svetimo žmogaus aprašytus kelionių nuotykius.Bet niekuomet nesijausdavau taip sunkiai kaip šį kartą.Nuo šio galvojimo net suskaudo galva.

-Simona,kelkiis,pietūs aušta.Užšąlusi kopūstienė nebebus tokia skani.-galutinai išjudino iš mane apėmusio sąstingio bobutės skardus balsas.Greit šokau iš lovos,paskubomis apsirengiau ir šmurkštelėjau virtuvėn.Joje buvo šilta, jauku.Ant stalo gardžiai kvepėjo raugintų kopūstų sriuba.Motina kilstelėjo nuo kėdės , paėmusi dubenėlį pilstelėjo šilto viralo,atriekė duonos storą riekę ,aptepė taukais, dar pabarstė druska, pipiriukais .Padėjusi viską priešais mane,perbraukė ranka mano plaukus,šyptelėjo ir tarė:

-Valgyk,valgyyk.Bemaž pusdienį miegojai, praalkai.- čiupau šaukštą ir skubinausi valgyti.Tikrai buvau nepaprastai alkana.

-Neskubėk taip, dar paspringsi,- sudraudė bobutė,-ryji kaip gandras varles.

-Tai , kad labai skanu, bobut-tariau aš

-Skanu tai skanu, bet verčiau lėčiau.Žiūrėk ryte prirysi ir nieko nepajusi

-Nee,pajusiu,Kaip nepajusiu,juk burnon dedu o ne pro šalį.

-Gerai jau gerai , valgyk.-bobutė prisėdo prie stalo,pažvelgė pro langą.

-Tai , kad sniego privertė.Kažin kaip tas malkas mums beatveš.

-Atveš,mama,atveš.Juk sakė , kad nereiks šalti.- tarsi ramindama tarė motina

-Mąstau vis, ko tas Andrius toks paslaugus.Pats pasisiūlė padėti, nors jo tėvas ir nelabai norėjo terliotis.Sakė, kad malkomis reikėjo pasirūpinti ankstėliau, o ne kai žiema akis bądo. Aš niekuomet nepritrūkdavau malkų, kaip taip viskas susijaukė , nė pati nesuprantu.

-Ai, mama, viskas bus gerai.Neimk taip giliai širdin, dar susirgsi.Juk jei žmogus pažadėjo tai ir padės.Sąžiningas jis,ne vienus metus pažįsti, visuomet pažadėjęs ištesi.O tu dabar vis mąstai,niekaip negali apsiraminti.

-Gal ir tavo tiesa…gal.

Baigusi valgyti , nukrauščiau stalą,prašlaviau aslą ir prisėdau ant mūriuko šalia motinos.Taip valandėlę patylėjusios,išsiskirstėm kas sau.Bobutė kamaron tešlą duonai ruošt,motina kambarėlin prigult. O aš laukan,į baltas pusnis pasigrožėt.

————-

Gyvenimas slinko pamažėl ,tarsi koks senas nukriošęs kuinas.Per tą laiką kol atostogavau nieko beveik neįvyko.Beveik…manau aš įsmylėjau.Dieve, kokia aš kvaiša,kvaišų kvaiša.Kaipgi galėčiau daugiau save pavadinti.Va kaip stipriai plaka širdis, vos tik apie jį pagalvoju ir prasideda.Žinau,Andriui aš nė motais.Jam juk dvidešimt, šį rudenį grįžo iš armijos.Jis vyras, o aš kas-mergiotė, nesubrendėlė.Man motinos gi dar reikia,bobutės.Bet tas jausmas gimęs manyje varo iš proto,jaudina ir tarsi degina, kirbina,muistosi.Net bobutė kartą pažvelgusi į mane nei iš šio nei iš to pasakė-Įsimylėjai, a.Matau jau, neapgausi.-Ir ką jinai sumąstė, aš net pati dorai negaliu paaiškinti kas manyje vyksta, o ji mat jau pati viską žino.Ne, aš jau tikrai įsimylėjau, kitaip ir būti negali.Tai ko gi vis galvoju apie jį, apie Andrių.Koks jis gražus,žalios akys ir mažučiai ūseliai.Putlūs rausvi skruostai, tiesa ausys kiek didokos,bet niekis.Juk į ausis visuomet nežiūrėsiu.Ir vikrus ,taip šauniai su tom malkom apsiėjo.Net pats pasisiūlė jas malkinėn sunešti,žinoma ir aš padėjau.Taip gera buvo su juo pakalbėti, vis klausinėjo ką veiksiu baigusi mokyklą.O aš kaip kokia kvailė, vis nežinau nežinau.Tarsi kito žodžio negalėčiau ištarti.Tas jo žvilgsnis,kuomet prasilengdavome su malkų glėbiais, kiaurai smigo,va iki pat gelmės,net su skausmu.Aš buvau tokia susijaudinusi, kad savyje neatrasdavau žodžių mūsų pokalbio pratęsimui.Dar gerai , kad jisai buvo šnekus, o tai būtume taip ir tylomis visą laiką pradirbę.Mano tos kalbos tokios ir būta- taip , ne , nežinau , galbūt…

Ech,jei kiek drąsesnė tuokart būčiau buvusi, tai gal ir …Dabar kas man belieka,galvoti apie jį ir laukti kito susitikimo,kuris deja gali ir neįvykti.Iš pradžių man buvo linksma,:maloni šnekta, juokas ,bobutės suruošti puikūs pietūs.Bet linksmumas greit baigėsi,kuomet burgztelėjęs vikšrinis traktorius išvežė tolyn nuo manęs Andrių,juk taip ir turėjo būti.Dar ta bobutė su savo šnekta- Ach, koks šaunus vyras ir rimtas, iš padorios šeimos,nebiednas.Va, kad tau Simonėle tokį gavus,kaip už pečiaus būtum-aprūpinta viskuo,pamylėta ir užjausta.Dabar labai reta tokių nesugadintų šiuolaikiško gyvenimo.-Aš ir pati žinau,kad juo susižavėjusi esu,ir jau dabar nebegalėsiu ramiai gyventi.Gal nuo tos akimirkos ,kuomet Andrius įvažiavo į mūsų kiemą ir prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Ar aš noriu jį gyventi,ar esu tam pasiruošusi? Begalė klausimų,o kur ieškoti atsakymų.Kas pasakys ,štai va, šioje knygoje rasi atsakymus į tai ko nežinosi-atsakymus į gyvenimo klausimus.Taip niekada nebus,teks visko ieškoti savyje ir vargiai ar kas sugebės padėti, gal tik truputėlį nukreipti palankia linkme.Gyventi reiškia mirti -jausmuose, apmaude,geisme,netekime ir meilėje.Gyventi ir mirti,kokia klaiki gyvenimo tiesa,tarsi šūvis nuaidėjęs nykioje prieblandoje.Ir kulka atskriejusi įsminga į visą esmę gyvavimo.Tarsi kas nematomo žeria atgaline ranka smulkučius ledo kristalus ,kurie susminga sielon,sukeldami siautulį ir skausmą,kuris būtinas išlikime.Gyventi tai reiškia mirti,kad kaskart vis galėtum atgimti esame laike,nebedarant tų pačių nuopolių,klaidų ir svarbiausia neprarandant savęs,neprarandant tikrumo pojūčio.

 

.-.-.–.–.–.—.—–.

 

-Vajėzau,vandenys nubėgo|Motut,motut-išgirdau šaukiančią motiną.Labai išsigandau,dar kurį laiką gulėjau plačiai atmerkusi akis ,klausiausi sulaikusi kvėpavimą,tačiau vėl išgirdusi motinos šauksmą greit pašokau iš lovos ir puoliau į bobutės kambarį manydama, kad gal neišgirdo,nes jos kambarėlis už virtuvės šalia kamaros.Atvėriau duris ketindama pašaukti ją , tačiau bobutės jau nebebuvo.Nuskubėjau pas motiną, ten radau ir ją, besisukiojančią aplink sutrikusią motiną.

-Nurimk,nurimk Janike.Dievuliau ir ko taip skubinasi tas vaikelis,dar juk visa savaitėlė priešakyje buvo.

-Motut,neskėščiok rankomis,pagelbėk.Reik greitąją kviesti,suvėlinsim pražus vaikas.

-Apie save dabr galvok, jei mirsi..

-Nutilk,-užriko motina,-nedrįsk taip kalbėti,vis su savo pranašystėm.Dabar ne laikas…Siųsk Simoną pas Oną tegu kviečia greitąją.

-Ji iki mūsų neatvažiuos,užpustyta viskas.Nebent iki sankryžos,ir jeigu ta pati nuvalyta.Gal kartais kaimynas kur važiavo, tai bus nuvalęs su traktorium, o jei ne..

-Mama, liaukis .Ar išsiuntei Simoną?

-Ne dar.Simonaaa.Simonaa|-šūktelėjo bobutė.

-Aš čia

-Bėk vaikeli pas tetą Oną,tegu kviečia greitąją,skubinkis-stumtelėjo link durų mane bobutė.Manęs daugiau raginti nereikėjo.Visą tą laiką kol juodvi kalbėjosi , stovėjau drebėdama lyg lapelis.Išbėgau laukan pusnuogė ir tekina pasileidau per apsnigtą lauką link Onos sodybos.Bėgau negailėdama savęs, lyg vilko vejama stirnelė.Naktis buvo žvaigždėta,danguje švietė mėnulio pilnatis.Buvo šviesu ir nepaprastai tylu.Mėnulio šviesoje spindėjo sniegas apsitraukęs stora pluta,kuri garsiai traškėdama lūždavo nuo mano kojų prisilietimo.Galiausiai pasiekusi tetos sodybą , ėmiau belsti į langus esančius kiemo pusėj.Žinojau ,kad ten tetos Onos kambarys.

-Teta,tetulyte| Bėda nutiko, kvieskit greitąją.Motutei negera-šaukiau iš visų jėgų.-Pabuskit gi,pagelbėkit|Tetulyte|-vis be perstojo sustirusiais nuo šalčio pirštais barbenau langan.Keletą kartų net kumščiais bilstelėjau .Lange pasirodė apsimiegojusi teta Ona,truputėlį pravėrė langą,iškišo susivėlusią galvą ,ir mažutį galiuką nosies:

- Kas nutiko , ar degam?

- Ne tetulyt, nedegam,tik mamutei negerą.Liepė greitąją kviesti,vaikelis ..

- Ajajai,argi neperanksti,ajajai ajajai,-vis kartojo teta - ot tai tau,eik vidun tuoj duris atsklęsiu-tarė ji prieš užverdama langą.Stoviniavau prie lauko durų,žvelgiau į naktinį dangų, kuriame žybsėjo melsvai baltos mažutės švieselės, nuo greito bėgimo pašėlusiai plakė širdis,skaudėjo krūtinę nuo šalto oro,kurį lyg koksai siurblys traukiau į save visą į čia bėgtą kelią.Trakštelėjo rakinama spyna:

- Nu eikš vidun.Tai sakai prasidėjo…dieve dieve,juk dar ne laikas-troboje buvo šilta, kvepėjo duonos raugu,ir džiovinta mėta.-Tuoj tuoj skambinu,dieve dieve…alio, greitoji ,-prisėdau šalia šiluma alsuojančios krosnies,, maloni bangelė sroveno į kūną.Dabar tik suvokiau, jog išbėgau basomis kojomis ,ant naktinukų užsimetusi ploną megztuką.Ir kūnas rodosi dabar suvokęs praėjusę įtampą ,pamažu atgavo ramumą.Jaučiau kaip virpa kojos, rankos,tarsi tekėtu silpna elektros srovė.

- Na va , tuoj atvažiuos.Tik reikia eiti iki sankryžos, ten palaukti pakol atvažiuos greitoji,parodyti kelią.Gričiausiai teks neštuvais nešti,kelias tai užpustytas.Tu vaikeli ilgai nesėdėk,ruoškis …-tik staiga teta pliaukštelėjo rankomis,- tu gi beveik plika|-čiupo nuo mūriuko kailinius ,ir tarsi kūdikį susupo mane jais.

 

- Sėdėk ant mūriuko ir niekur neik,aš pati pasirūpinsiu.Šildykis.- teta Ona skubiai apsirengė ,paskubomis užsirišo didžiulę languotą skarą ir išėjo.Sėdėjau įsisiautusi į kailinius kvepiančius dūmais.Už lango juodavo tamsa,žvelgiau į ją ir tarsi jos magiškų galių veikiama užsnūdau.Nežinau kiek laiko pramiegojau , pabudau nuo stipraus durų trinktelėjomo.Grįžo teta. .Už lango, tarsi užuolaida bolavo dienos šviesa.

- Na ir spigina,- pasakė teta ir pabalusiais drebančiais pirštais sągstė vatinuko sagas-Per tą skubinimasi nepasiėmiau pirštinių,ko gero panagės patekėjo, šitoks skausmas,-aimanavo ji- jau taip sušąlau belaukdama greitosios…kad ne sniegas tai laiku būtų atvažiavusi,rytas ankstus keliai vietom sniego sukurių užnešti,nepravalyti.

- Ar viskas gerai?

- Nežinau,išvežė skausmuose,o kaip ten toliau neaišku.Sakė pasiskambinti po piet,tai kažkas bus aiškiau.Ai kaip skauda,reik šaltam sniege palaikyti,turėtų atlėgti.

- Aš tetut atnešiu į kibirėlį sniego, tu neik- pasisiūliau aš.

- Eik eik,pakol atneši dar į vandenį įkišiu.-greit apsivilkau kailinius į kuriuos buvau įsupta, įsispyriau į tetos veltinius, paėmusi kibiriuką išbėgau laukan.Pravėriau priebutuko duris,plykstelėjo balta akinanti spalva.Oras prisisotinęs nakties speigo įkiriai lindo po kailiniais, vis liesdamas nuogas kojas.Skubiai prisėmiau švaraus sniego ir pasiskubinau atgal į šiltą trobą.

- Va tetulyt,jums vaistų.

- Kad taip tavo žodžius tėsiog dievo ausin.Gerai, duokš man, tuoj gydisimės,-stvėrė ji kibiriuką, padėjo viduaslį, pati pritūpė šalia ir sukišo abiejų rankų pirštus į patį kibiriuko vidurį.

- Ūūūūūūtitititi, mmmmm…ot gelia.Po paraliais, na ir prisidirbau.

- Nieko , čia tik laikina, praeis.-tarsi kokia daktarė raminau tetą,-Pamenu man pernai taip buvo,paskaudėjo kiek ir po to pamažėl praėjo-kalbėjau ramiu balsu.Tetos akyse sužibo ašaros.Matomai dar labiau nei man anuomet jai dabar skauda.Tylėjo teta , tylėjau ir aš.Girdėjosi laikrodžio ritmiškas tiksėjimas-tik tak,tik tak.Klausiausi šio garso,žvelgiau kažkur viršum tetos galvos , į tuščią erdvę ir nematomą laiką,tik tak, tik tak .Vis tiksėjo laikrodis tarsi skaičiuodamas mudviejų laiką.Susimąsčiau.Mintys lyg bežadės ir nereikšmingos nugramzdino mane gilumon tarp miego ir budrumo.Jos lindo galvon kažkokios nesavos, tarsi kas stengtūsi priversti mane mąstyti .Staiga dingtelėjo mintis,tokia lengva ir kuri būtų reikalinga man. Ji lyg koksai burbulas išsipūtė ir sprogo,paskleisdama gausybę minčių.Tarsi daugybė mažučių vabalėlių ėmė sukiotis jos mano galvoje.Pynėsi abejionės ir tiesa,kurios kažkokiu būdu stengėsi pasamonėj sukurti vaizdinius kylančius iš tų mažučių vabalėlių sukeliančių spinduliuojančius pulsuojančius energetinius srautus.Jie skriejo tėsiog į patį galvos centrą,ir pasiekę aukščiausią tašką staiga stabtelėja,aprimsta.Ir tarsi įkvėpimo metu suformuoja sidabrinį rutulį,aplink kurį palengva ima ryškėti rausvos gijos.Viskas vyksta tvarkinga seka.Šeme procese atsispindi mano nuotaika ir jausmai.Aš kvėpteliu,ir visa pasklinda nematomam jutime.

- Aaaaa,jau pamžėl atlėgsta-tyliai sušnibžda teta.Prasibudinu ir aš.

- Tai gal aš jau ir eisiu-tariau kildama nuo mūriuko.

- Žinai , Simona, va betupėdama ką sumąsčiau.Tu dabar niekur neik,lik čia.Prigulk į mano lovą, o aš tuoj krosnį pakursiu,apšersiu gyvulius,papusryčiausim.Kaip tik ateis laikas ir ligoninėn paskambinti , tai ir grįši su naujienom.Na kaip , sutariam.

- Gerai-palinksėjau galva

- Eik prigulk,ir ramiai pasnausk.Kai reiks aš tave pabudinsiu.

- O gal aš tetyt geriau tau padėsiu?

- Nu ką tu vaikeli,tiek to darbo.Juk taip kasdien, pripratusi esu.Tu geriau gulk ir miegok ir galvelės sau nekvaršink.

Matydama, kad tetos neperkalbėsiu nuėjau į jos kambarį.O jau kaip tvarkos čia trūko.Pilni kampai didžiausių voratinklių,langai nuo dulkių apkerpiję,net lauko šviesa neįstengia prasibrauti.grindys tokios purvinos net mūsų tvarte paršai guli ant švaresnių.Netvarka ir tiek.Tiesa, guolis kvepėjo švara.Patalai apvilkti žalsvai gelsvu užvalkalu pūpsojo plačioje ąžuolinėje raižiniais padabintoje lovoje.Atsargiai pakėliau vieną patalų kraštą ir šmurkštelėjau po jais.Įsikniaubiau minkšton pagalvėn kuri kvepėjo džiovintais ajerais.Patalus užsitempiau bemaž iki pat ausų, užsimerkiau.Dar pora kartelių atsidūsėjau ir užsnūdau.

 

-Simoooonaaa,Simooooonaaa-kažkur iš toli aidėjo balsas kviesdamas mane vardu-Simooonaaa-jaučiu,kad purto mane, visaip varto ir žnaibo.Gal tai sapnas, ūūūū,greičiau tik pabudus.Ir vėl tas balsas,prieš akimirksnį buvęs toks lengvutis,tarsi perregimas, dabar jau kažkur visai prie pat ausies, kad riktels-Simona|Pabusk|.Pramerkiu vieną akį ,po to kitą.Priešais regiu didžiulę korėtą ,išraisgytą melsvom gyslelėm rausvą nosį,net užsimerkiu .

-Simona, šaukiu tave šaukiu, o tu nė krust.Jau buvau pamaniusi , kad koks priepuolis ištiko.Išsigandau,ėmiau net už ausų žnaibyti.

Paliečiau ausis ,tikrai karštos.

-Ai tetut, kietai megojau

-Taip , pati dabar matau.Kelk jau,sriubikė pravėso,dar skanėstų mudviem padėjau.Paskubėk,kol anie dar miega.Dykai gyvena,tegu skystimą pliumpina ir lašinius graužia.-kiek tyliau pridūrė teta.-Žinai net gulti eidami kojų neplauna,vietoj plaukų tikri kūlokai styro.Nei patys tvarkosi nei duodasi tvarkomi.Tos tvarkos tiek pas mane , tačiau kūno švarą prilaikau,kas jau kas ,o čia turi būti tvarka.Negali dvokti kap valkata,tie nors stogo padoraus neturi viršum galvos,skurdus jų gyvenimas.Tą aš suprantu ir atleistina tokiems žmonėms, o va kurie iš tingulio savęs neprižiūri , tai tiems jokio gailesčio.Kelk,kol čia plepėsim užuos ir atpuls,surys viską.

Išsliuogiau iš šiltos lovos,įsispyriau į tetos atneštas vilnones namų gamybos šlepkes,dar kiek papurenau patalus, kad lova neatrodytų sujaukta ir nuėjau virtuvėn neversdama tetos daugiau laukti.Virtuvėje kvepėjo taip gardžiai net skrandį sutraukė.

-Sėsk prie stalo ir nesiragink , valgyk kiek telpa.Aš dar kakavos po puoduką paruošiau mudviem.Matai jau ir įdėnojo, greit prabus ir likusieji.

Ant stalo plačioje lėkštėje, su rausvu atspalviu puikavosi storos kumpio riekės.Šalia jų kaip kokie ratai gulėjo naminės dešros griežinėliai ir taip skaniai kvepėjo , net seilė varvėjo.Kad visai nenutystų truktelėjau ją vidun ir nurijau.Priešais mane puikavosi balta pieniška naminių makaronų sriuba.Čiupau šaukštą ir pirmyn.Teta dar pastatė šalia garuojantį puodelį, kuriame prabalinta grietine skleisdama lengvą kvepiantį dūmelį dar labiau žadino apetitą rudai balta kakava.Tas kylantis lengvas dūmelis kuteno nosį ir lyg koksai gyvačiukas įkiriai lindo tolyn ir gilyn žadindamas apsirijimui gomurį.Greit suvalgiau sriubą,čiupau duonos riekę ,dar patį storiausią dešros grėžinėlį,pridėjau ant viršaus kumpio ,plačiai išsižiojau ir stipriai suleidau dantis.Kramčiau taip greit , lyg bijočiau , kad kas nepražiodintų ir neatimtų to kąsnio.Nuo greito kramtymo traškėjo žandikaulis.Girdėjau , kaip prie pat ausų su lyg kiekvienu dantų suspaudimu trakšt trakšt.Bet manęs tai nė kiek nesutrikdė.Kada gi dar bus tokia galimybė taip prikimšti pilvą.Namie tai juk viskas taupoma, o ir to gero ne visuomet būna padėta ant stalo.Galima sakyti kiekvienas kąsnis suskaičiuotas.Teta Ona tarsi perskaičiusi mano mintis tarė:

-Neskubėk taip su tuo maistu, dar paspringsi…..Žinau, sunku jums.

Susigėdau , kad elgiuosi kaip kokia besotė,mat net teta pagalvojo ,kad jau visai prie bado gyvenam.Juk ne taip senai užbaigėm tėvo atneštą dešrą, lašinius.Neduok dieve, dar bobutei užsimins kokiu nors žodeliu, užgrauš negyvai su savo priekaištais.Jau norėjau padėkoti tetai

Rodyk draugams

Rašyti komentarą