BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zuvedra skrenda audroje psl 23 - 28

už pusryčius , tik čia ji buvo greitesnė.Mirktelėjo ,nusišypsojo ,pastūmėjo link manęs duoną ir tarė:

-Valgyk,nesidrovėk.Jei ne mudvi , tai šunys pasimėgaus.Kiek tik telpa tiek ir valgyk, į mane nekreipk dėmesio.Jei padėjau vadinasi reik valgyti ir galima valgyti.- kiek patylėjusi ,baigdama gerti kakavą teta paklausė-Ar namie mėsikės turit?

-Ne tetut neturim.Kiaulę kurią ketinom skersti , bobutė paliko veislei , o paršiokai dar maži ,gal velykom ir bus jei augs gerai.O tai vienais metais pirkom iš Paupio,paršiukai net šventą dieną neaugo,maistą dykai pūstijo, šerius augino ,o patys kaip kokie žiogai buvo.Ką iš tokių paimsi, kaulai ir skūra.Pinigai sumokėti ką bedarysi…..Tai dabar patys turėsim veislinę , paršiukų bus ir dar parduoti galėsim.

-O, ir aš pirksiu.Nereiks turgan važiuoti.Ta kiaulaitė iš gero lizdo,didelė.

-Acha, ir bobutė taip sakė.

-Gerai , tu baik valgyti o aš eisiu paskambinsiu į ligoninę ,gal jau ir apie Janikę ką sužinosiu.-teta išėjo, o aš likusi viena prisivalgiau iki valios,net persivalgiau.O kam čia palikti, juk sakė , jei ko ir nesuvalgysiu šunims atiduos.Liks ir jiems,va kodėl tetos šunys kaip meitėliai nupenėti.Ko nesuvalgo, vis jiems atiduoda.Sėdėjau prie stalo pilvą išvertusi lyg varlė, garsiai atsirūgėjau bet tuoj susizgribau, kad ne namie,nemandagu.Jaučiausi tarsi apspangusi nuo gausių pusryčių, mataravau kojom kaip visuomet,tai bjaurus įprotis.Jei čia būtų bobutė tai pasakytų-kipšiuką supi,pripras ir neatstos.Žiūrėk visur ims tave sekioti, vis pasupti prašys.

Žinau , kad tai tik jos juokai, o jei ne.Va ir dabar kojas supuoju, gal išties kipšiuką supu pati to nejausdama. Žodžiuose yra tiesos,o ne vien prasimanymai.Atmenu , girdėjau pasakojant kaimyną,kaip kažkur mieste sename bute vis kažkas slampinėdavo po namus , nors visi šeiminykščiai sėdėdavo virtuvėje .Ir taip būdavo kasdien, kai tik visi susirenka virtuvėn taip ir prasideda.Ne kartą mėgino išsiaiškinti keliamo triukšmo priežastį, bet veltui.Iš pat pradžių jie nežinojo džiaugtis ar bijoti.Vaikštinėjo tas kažkas po kambarius,bilsnojo sienon, kad esantys virtuvėje girdėtų.Varstė vonios duris,atsukinėdavo lemputes ir būdavo , kad netgi kruopas, cukrų išbarstydavo po koridorių.Kiekvienakart grįždami namo su baime rakindavo buto duris,nes nežinodavo ką ras ir ko tikėtis iš nematomo šeimininko.Atsitokėjo jie tik tuomet kai vienakart grįžę namo rado visą butą apverstą , o gėlės augusios vazone buvo suneštos į virtuvę ir susodintos į puodus.Tuomet tą pačią dieną jie išsikraustė.kaip toliau viskas ėjosi neaišku.Štai kokių dalykų būna pasaulį.Nebemataruosiu kojom, o tai bus blogai,juk nuo kojų nepabėgsiu,teks kankintis.

- Na tai geros naujienos vaikeli-linksmai šūktelėjo man teta,- tai geros.Tuoj aš apsirengsiu ir eisim bobutę nudžiuginti.

-Tai ir man pasakyk tetut,ką motutė turi?

-Pakentėk,nesakysiu.Grįšim abi tai ir sužinosi.Še maukis Dalytės kelnes,megztuką.Manau tau kaip tik bus.

Skubiai apsirengiau,bet buvau supykusi ant tetos Onos, kad man nepasakė, juk ir aš laukiau norėjau sužinoti naujieną.Slapukė.Tuo tarpu teta maišiukan kažką iš kamaraitės įsideda,pristumia liuktą, kad visa šiluma laukan neišgaruotų ir išeinam.

Lauke švietė saulė,po kojom gurgždėjo minamas sniegas ir lengvas šaltokas vėjelis kaitino skruostus.Klampojau per nesenai iškritusį sniegą,stengdamasi dėti koją į tetos pėdsaką.Ne kad sunku butų eiti, tėsiog šeip ,dėl smagumo.Karts nuo karto pakeldavau akis , pažvelgdavau į priešais einančią tetą , į jos plačią nugarą.Ji buvo apsivilkusi gauruotus kailinius,apsirišusi storą skarą ir atrodė tokia didelė grėsminga,lyg didžiulė meška.Nešėsi per petį persimetusi maišiuką,ar tai nuo nešulio ar nuo sunkaus ėjimo vis garsiai atsidūsėdavo .Visą kelią pūškavo-hūū,hūūū.Tikraa meškaa.O aš , kaip kokia nabagė,mažutė,smulkutė vis iš paskos,klept klept,klept klept .Ir kelias eiti namo prailgo,ėmiau vis dažniau persikreipusi žvelgt pro tetos šoną namų pusėn, ar dar toli.Namai jau matėsi, dar truputuką ir būsim vietoj.Vieną akimirką norėjau netgi aplenkti tetą, bet susilaikiau, pagalvodama, kad netinkamai pasielgsiu.Juk mes beveik parėjome.Dar kiek ir namai.Teta Ona pravėrusi virtuvės duris, vidun įleido didžiulį kamuolį šalčio, dėdama maišiuką ant aslos šūkteli:

-Tai Gene,dėk taureles, pilk naminikės, na ir kviesk prie stalo.- Bobutė kilsteli nuo kėdės, pasitaiso plaukus, perbraukia delnais prijuostę.Ji nusišypso vos pastebima šypsena ir žengteli į trobos vidurį:

-Prašom prašom.Ale kokį džiaugsmą atnešei,Onut.Mat ir naminės užsigeidei, o taip nė pro kur jos tau negali įsiūlyti.

-Oi Gene,uždusau kol atėjau, dar tiek prisivilkau bijodama sušalti.Leisk kiek atsikvėpti.

-Sakai uždusai,turbūt labai skubėjai?

-Rodos, kad nelabai,bet metai matomai neleidžia ….Na ir juk ne iš tų lieknųjų esu.Ne tokia kaip tu,skiedrelė.

-Nu pasakei skiedrelė,va pažiūrėk visos grožybės kaip ant delno,nei pridėsi nei atimsi,o tu sakai skiedrelė.

-Kur jau tau lygintis prieš mane,tokias kaip tu tris sudėjus , būsiu aš viena,-taip tarusi teta nusikvatojo.Bobutė šyptelėjo, ketino dar kažką pridurti, bet mostelėjo ranka ,palinksėjo galva tuo įrodydama, kad visiškai sutinka su Onos palyginimu.

-Tai gal Genut arbatos?

-Su medumi,-paklausė bobutė

-Tai gal ne,taip be nieko…tik nelabai karštos.Va visa dar sukaitusi esu, o taip troškina.-bobutė ruošdama arbatą,tarsi atsiminusi tik dabar mane nepatenkinta paklausė:

-Kur tu buvai , ar nežinai ,kad laukiau ,pergyvenau…Ko stovi kaip įbesta , padėk man.Renkis apdarus , nestypsok kaip svetima.

-Nesibark Gene,-užstojo mane teta- Aš neišleidau.-atsisukusi į mane teta tarė:

-Eik vaikeli renkis ir į bobutės tauškaulus dėmesio nekreipk.

Aš ir nekreipiau, juk gerai pažįstu bobutę .Ne iš piktumo šitaip kalba, tokia jos kasdienė kalba.Susėdusios aplink mažiuką staliuką ,kurį bobutė atnešė iš savo kambarėlio,moterys neskubėdamos valgė tai ką atnešė viena ir kita savo mėgstamų valgių.Karts nuo karto nugerdamos iš taurelių aštraus gėrimo,šnekučiavosi.Pasiskubinau persirengti savais drabužėliais,Dalytės kelnes ir megztuką susuku ritinėlin ir atnešusi į virtuvę padaviau tetai.Šios jau įkaitusios nuo geriamos naminikės,gana garsiai kalbasi ,protarpiais nusijuokdamos.Tai pašėlusios, kad ir nebejaunos.Prisėdu kamputin šalia krosnies,paremiu galvą rankomis ir klausausi jų pašėlusios kalbos.

-Oh, pameni Gene koks karštas buvo tas kerdžius Henrikas

-Ar tas vokietukas

-Nu tas,kur karves išmelždavo slapčia

-Tai jis vokietukas,nuo Tilžės kilęs.

-Ai, nežinau iš kur jis buvo,bet geras bobinčius

-Jo jo,bet su mergom tai nėjo, tik su žanotom

-Tai sakau , kad bobinčius.Mergų neliesdavo,ir net neprasidėdavo

-O kodėl

-Kiek girdėjau , tai su bobom jokio vargo, jei kas tai juk vyrus pašonėj turi

-Malonius bučinius dalino….erzino mergas

-Ak ir nebjaurus buvo,saldainiais viliojo , dovanom

-Turėjau ir aš su juo meilės romaną

-Žinojau Gene, žinojau

-Iš kur

-Negi manei ,kad pas tave vieną vaikšto

-Negi jis gyrėsi pas katrą eina

-Ne, bet mačiau kaip kartą iš tavo pakluonės išėjo

-Ot, matai maniau, kad niekas nežinos

-Kur jau tau.Mudvi be vyrų,bet ir ne mergos,taigi nebuvo ko saugotis.Pačios sau ponios.

-Kartais žinai sunkus tas ponavojimas…vienatvė, kankinanti ir negailestinga.-atsiduso teta.Bobutė tylėdama į taureles įpylė naminės, atsisuko į mane ir paklausė:

-Gal ko užvalgyti nori?-papurčiau galva,nes dar nuo pusryčių buvau soti.Moterys kilstelėjo taureles,dzin susidaužė ir vienu įpu iki dugno išgėrė.Nieko neužkandusios dar po kartelį išgėrė.Teta Ona ranka pasirėmė smakrą,bobutė atsirėmusi į palangę pažvelgė pro langą ir tarsi sau pasakė:

-Nejaugi teisybė,kad gyvenimas šposus krečia,ir skaudžiai baudžia už klaidas,kad ir nesavas…O jeigu galėtum žinoti kas kur ir kaip, tai gal ir tų klaidų nebūtų,gal kiek mažiau kentėtum per visą gyvenimo laiką .Negaliu sakyti, kad labai jau kentėjau,bet tos laimės tai ir neregėjau.Kažkur už kampo slėpėsi jinai ,žvelgė vokčiomis ir šaipėsi iš mano nemokšiškumo.Dar ir dabar širdis tarsi spygliuota viela apraizgyta,kraujuoja vis primena ,kad nepajėgčiau užsimiršti.

-Manai tau vienai šitaip,-tarė teta Ona-Manai aš esu patenkinta savuoju gyvenimu.nieko negalėjau priimti į savo namus dienos šviesoje.Kad ir turtinga, pasipuošusi, linksma,graži ,kas norės imti velnio apžavėtosios….bergždžios.Tėvų prakeiksmas ir kas iš to jei rankas pridėjusi prie krūtinės meldi atleidimo , gali laukti tik nemalonės.-teta paraudo ir didele balta ranka pridengė akis.Ji verkė.Man taip buvo gaila jos .Gailėjau jų abiejų,nes judviejų gyvenimas buvo tarsi vienas, be galo panašus.Bobutė pasiūlė jai išgerti.

-Et, bala nematė, išgerkim ir išnyks širdgrauža.

-O ,kad būtų galima šituo gėrimu visą liūdną praeitį nuplauti,tai galėtum juo visą kūną numazgoti,sielą praskalauti.Nepažintum savęs ir nereiktų būkštauti nei dėl praeities , nei dėl ateities.Stovėtum išverstomis akimis ,pilnut pilnutėlis gyvenimo džiaugsmo,žiūrėtum kitiems į akis,išsišiepęs tarsi visi tau būtų artimi bičiuliai.Nei tau naktys , nei tau dienos…laikas puf kaip koksai burbulas ir nėr…..Bergždžia likau ,visų priešakyje kaip stabas smerkiama,spjaudoma.Kilnumo nė ženklo,nors iš garsios giminės kilusi.Kiek gulėjau kryžium prie altoriaus , meldžiau dievo atleidimo.Dievas atleidžia savo vaikams už jų neapgalvotas klaidas,o va žmogus nepajėgia to padaryti.Žinai Gene,jaunystėj vis sapnuodavau, kad joju ant balto žirgo,apsivilkusi baltą suknią,su ramunių vainiku ant galvos ir paauksuotu diržu per juosmenį.Joju aš ant žirgo išskėtusi rankas lygtai norėčiau kažką apglėbti,kažką paimti…-bobutė linksėjo galva, siūbavo lyg kokia medžio šaka,pritardama savo draugės kalbai.Teta Ona liūdnai nusišypsojo,puikiai suprasdama,kad tik Genė gali ją suprasti ir užjausti, nes tos atjautos mažai tepatyrė savo gyvenime.Aš dar ilgą laiką negalėsiu pamiršti to atviravimo ir gal būt dar labiau pamilsiu šias moteris.Teta nutilo,lyg ko laukdama, lyg dar ką norėdama sakyti ,tačiau kilstelėjo nuo kėdės aiškiai ruošdamasi kelionei.Bobutė įžiebė žibalinę lempą,blausus ruoželis nusidriekė per aslą.Teta vis dar kažko lūkuriavo neskubėjo.Bobutė priėjo prie tetos,apkabino ją ,pakštelėjo skruostan:

-Ak tu mano mieliausioje drauguže,ir ką aš daryčiau be tavęs?

-Ir be mano pagalbos,-su juoko gaidele tarstelėjo teta

-Ir be tavo lašinių-pridūrė bobutė ir taip smagiai abi nusijuokė , net ir mane juokas suėmė.Vis su pokštais juodvi,nemirtingos šposininkės.

Jau visai vėlai vakare išėjo teta Ona iš mūsų trobos.pro nuogas medžių viršūnes bolavo mėnulio pilnatis,visur buvo tylu , tik girdėjosi garsus tetos alsavimas.Sniguriavo.Šaltas vakaro oras gaivino įkaitusius moterų veidus,raudonis dar labiau plieskė jų putliose skruostuose.Teta Ona pažvelgė į dangų ,atsigrįžo į bobutę ,patapšnojo jai per petį :

-Na Genut, tai jau eisiu.Mat kaip įsivėlino,o dar visa namie ruoša….eisiu kol nepradėjo stipriai snigti.

-Ačių tau,jau iki pat grabo lentos būsiu tau skolinga

-Baik ,tegu geram reikalui visa atitenka, nei sunyksta per niek.Būta čia ko dėkoti,juk kaip seserįs esam.

-Kaip seserįs…visur ir visuomet viena kitai padedam,nepamirštam kas svarbiausia pasaulį.

-Sudiev

-Sudiev.

Teta Ona apsisuko ir palengva nuėjo per kiemą, vos matomu jau iškritusio sniego padengtu takučiu.Aš įsmeigiau akis į tolstantį jos šešėlį.Dar minutėlė ir tetos nebesimatė,tiršta sniego širma paslėpė ją nuo mano akių.Bobutė timtelėjo man už rankovės:

-Einam trobon…ar padėsi man apsiliuobti tvarte.

-Padėsiu,-ir taip būčiau jai padėjusi,juk nesunku ,o ir darbo nebijau.Troboje kiek apsitvarkiusios išėjom tvartan.Žinau,kad gyvuliai nesulaukdami šeimininkės tyliai nerimauja.Vos tik atidarėm tvarto duris sumykė karvė, jai iš paskos kriuktelėjo kiaulaitė ir visu garsu ėmė žviegti paršiokai.Tik avys buvo kantrios tarsi suvokdamos, kad triukšmu nieko nepagreitinsi,kiekvienam savo eilė.Tuoj subėgo paukščiai,apspito atneštus su jovalais kibirus.Žąsys ištempusios ilgus kaklus kaišiojo snapus į tirštus garuojančius kibirus,tik vargšės vištaitės su gaidžiu negalėjo pasimėgauti tirštimu.

-Štiš paukšteliai, štiš,-nepiktai vijo juos šalin bobutė,-pilk vaikeli lesalą ,ar nematai, kad neduoda man ramybės-paragino mane bobutė.Skubiai išpyliau kibirą vištom paruošo lesalo,pakviečiau paukščius prie jiems skirto lovio.Šie grei suskubo,puolė paknopsto,lipdami vienas per kitą.

-Matai kaip triukšmauja,-pildama kiaulėm jovalą tarė bobutė-kaip visuomet ,vis alkanos ir alkanos. Ak tos vištos,jau tokios nekantrios ir visuomet trūksta lesalo.Va žąsys ,rimtos ,santūrios.Pagagena , retkarčiais pasižnaibo bet taip niekuomet neparodo savo alkio.

Aš nieko neatsakiau , tik klausiausi jos ir stebėjau kaip gyvuliai tarsi atsidėkodami už suteiktą sotumą jau ramiai sau kapstėsi, muistėsi,kedenosi.Baigusios tvarto ruošą, sugrįžom trobon.Nusiavusiosir nusipraususios ,atsistojusios basomis kojomis ant šaltų cementuotų grindų,palinkėjusios viena kitai labos nakties nuėjome kiekviena į savo kambarėlį miegoti.Atsitūpusi ant kilimėlio ,kursai buvo pamestas palei lovą,atsiklaupiau, ir,suglaudusi abiejų rankų delnus ir užmerkusi akis sukalbėjau maldą ,nekasdienę,bet tą kurią su kiekvienu mano ištartu žodžiu meldžiau dievo viso kas būtina ne man , bet mano mylimiems žmonėms.Meldžiau laimės savo motinai,kad jos širdis būtų užpildyta gerų jausmų,ir kad pagaliau susitaikytu su savimi ,suvoktų ,kad gali pasirodyti jos gyvenime žmogus užtikrinantis saugią ateitį.Meldžiau sveikatos tetai ,kad niekuomet nesirgtų ir ilgai gyventų ne dėl mūsų,kad ji nusipelnė atjautos, meilės ir artumo. O labiausiai meldžiausi už bobutę,kad jai skirtas gyvenimas būtų daug geresnis nei dabar yra , ir kad jautrios skaudžios patirties netektų pajausti,kad jos širdžiai nebereiktų raudoti dėl artimo klajojimo užrištomis akimis.Baigusi maldą ,įlipau į lovą ir nuleidusi galvą ant kietos šiaudinės pagalvės susimąsčiau.Būna tokių dienų , kai žmogus jautiesi toks varganas , toks biednas dūšia,ir toks nelaimingas mintyse.Tokiomis akimirkomis suklumpi netgi ant mažiausios dulkelės,ir neturi ką pasakyti nei sau nei tam kam labiausiai reikia paguodos.Ieškai būdų išreikšti save,stengiesi suvokti,perprasti tai kas glūdi ten,kur nematoma ir neapčiuopiama.Gyvenimas tarsi vedlys,vedantis už rankos ir staiga paliekantis tuo momentu kai jo labiausiai reikia.Nesuskaičiuojama daugybė svajonių,jos tarsi vejasi ,stengiasi aplenkti nenorą suvokti, kad jos būtinos.Kad kasdieniam gyvavimui tai tarsi kaip kalbėjimas su savimi,tarsi palaikymas savęs ,ir nebijojimas išreikšti apsisprendimą ,ko išties mes norime.Bijau suvokti,kad esu priklausoma nuo motinos , nuo bobutės.Jose atsispindi mano vienatvė,stebiuosi kartais, kad mano siela savo troškimu aplenkia mano amžių.Mane tai gąsdina,tarsi stoviu ant ribos ,kurią peržengti neturiu nei galios , nei drąsos.Tiek daug klausimų,ir kiekvieną kartą juose aš pasiklystu.Verkiu iš bejėgiškumo,nes nežinau ir nemoku sau padėti.Aš gyvenu tarsi eilėraštyje,kai neturiu ką sau pasakyti ,stabteliu savyje ir suklūstu.Žvelgiu tuomet į kitų gyvenimą ir skaitau tai kas man matoma.Tuomet nebegirdžiu savojo pasaulio,susimaišau su lygegrečiu svetimu ir tuo pačiu man artimu pasauliu.Bet jaučiu , kad tai ne mano,tai tik pamėgdžiojimas ir bandymas atkartoti praėjusius gyvenimo atspindžius.Tai mano gyvenimas,ir niekas kitas negali jo atkartoti.Kaipgi to ankščiau nesuvokiau….kaip..kaip nesuvokiau…

 

-.-.- .-.- -.-.-.—..—–..—–…..——–..——-…

 

 

 

 

O dievuliau , dievuliau , jau ir pavasaris.Kaip greit atskubėjo , net nepastebėjau . Kad to laiko nebuvo nė truputėlio,tai vystiklus kaitink,tai į upelį praskalauti nešk,tai džiauk.O kur dar vaiko supavimas.Net palėpėn užbėgti laiko nebuvo.Manasis sąsiuvinis jau ir nuo drėgmės bus susiliejęs.Guli tarp skarmalų nejudinamas,persismelkęs dusto kvapo.Tai tokie aitrūs milteliai kandim atbaidyti,kad rūbų nekapotų.Bobutė jų visur prideda, kas tik mažai judinama.Tai ir skrynioj visą saują pažėrė,dar spintose pribarstė,tik troboj nepanaudojo dėl smarvės.Jau labai uoslę kirbina.Šią akimirką baigiu upelį skalauti vaiko rūbelius,vėliau nešiu sode padžiauti.Šiandien pavasariškai šviečia saulė, nors tos šilumos nekažin kiek,bet jaučiasi kaip šildo kuprą.Vanduo dar šaltas,rankos paraudusios bet nesustirusios.Vakarop atšals,žemė nors jau atsileidusi bet iš po nakties dar pasišiaušia.Būna net pelkikės apsitraukusios plonučiu leduku, o ir pievos pabąla, tarsi kas miltais būtų nubarstęs.Baigusi skalauti dar kiek pastoviu ant upelio kranto,žaviuosiu gamtos prabudimu.Vėjelis tarsi kokią burę pučia platų sijoną,kurį anadien išsitraukiau iš bobutės komodos.Atraitotomis rankovėmis stoviu tvirtai laikydama dubenį iki pat kauburio prikrautais skalbiniais,klausiausi tylaus upelio čiurlenimo ir nustebusi žiūrėjau kaip gyvai danguje mainėsi debesėlių kontūrai.Krūtinę užliejo šiluma,džiaugėsi akys tuo reginiu.Taip,pravargau žiemą,kol dar mažiuko nebuvo tai ir tų rūpesčių beveik jokių.Štai kai motina grįžo iš ligoninės visa vargų lavina užgriuvo.Bet užtai turiu brolį,rėksnys tiesa didžiulis.Pilni namai jo balso.Neramus vaikas,motina ištisomis dienoms ant rankų nešioja.Jei kiek vaikelis aprimsta, tai per tą laiką motina prigulti mažumėle eina.Išseko visa.Nebeliko ankstesnės moters,-sulysusi,pervargusiu nuo bemiegių naktų veidu,paakiai pajuodę,išretėję plaukai be jokio gyvybės lašo. Vaikšto apsiguobusi skara,kaulėtos rankos su pamėlusiais pirštais taip baisiai atrodo, kuomet padeda jas ant baltos prijuostės.Balsas toks tylus,silpnas,rodosi sunku kalbėti.Tik žvilgsnis liko toks kaip ir ankščiau,su spindesiu ir žavesiu.Kokių tik nuovirų bobutė jai siūlė, tačiau motina priešinosi ,sakydama, kad pienas dings,o ir nežinia kaip vaikas reguos.Bobutė priešingai tvirtina, kad tai jau nuo seno išbandytas receptas,kaip tik tokiem atvejam.Kas jau yra neatims, o dadėti gali net daug.Taip ir neįkalbėjo.Tuomet pagalbon pasikvietė tetą Oną,mažne šita sugebės įtikinti,bet kur tau .Nė pro kur.Kartais man atrodydavo , kad motina tyčia taip elgiasi.Nori pražudyti save,negalvodama kas nutiks likusiems gyventi be jos .Kiekviename jos judesyje šmėstelėdavo nuovargis,ir įtampa.Laikas namo,jau ir taip per ilgai užsibuvau .Sparčiu žingsniu ėjau per dirvonuojantį lauką,tuoj pat už jo sodas.Sode palei avietyną stovėjo bobutė,matomai nesulaukusi manęs jau ruošėsi eiti prie upelio.Pamačiusi mane apsidžiaugė:

-Tai gerai,kad grįžai, nebereiks man eiti.O tai sriuba ant plytos uždėta, be priežiūros būtų likusi….Kur taip ilgai užtrukai?

-Ai mažumėle stovėjau prie upelio.Žvalgiausi ,juk pavasaris .

-Aaaa,ir aš šiandien už malkinės stovėjau ,šildžiausi saulutėje.

-Ar mama buvo lauke?

-Ne,ana stovi prie lango.Vis laukia kažko,tikisi .Lyg juoda siena stovėtų priešais ją.Žiūriu į ją ir taip pikta, kad praskydo kaip kokia nesubrendėlė.Retkarčiais bandau žodžiais padrąsinti, tačiau ji tyliu balseliu ,kaip pelytė -ne ne ,man visviena,nereikia…Net nebežinau ko griebtis,jaučia mano širdis, nepakaks jai jėgų pakilti.

-Ką tu bobut,mama stipri.

-Kur tu matai tą jos stiprumą?Nei kūne, nei dvasvioj nieko neliko.-abi nutilome.Tuoj pat išdžiaustėm skalbinius .Sugrįžome trobon.Motina stovėjo prie krosnies ir maišė puode sriubą.Vos tik įėjom vidun ,ji nepatenkinta pasakė:

-Kur mama buvai dingusi,jei nebūčiau įėjusi į virtuvę visa sriuba laukan ant krosnies būtų išbėgusi

-Ėjau žiūrėti, kur Simona dingo, gal upelin įslydo.O ji mat grožėjosi pavasariu.

-O tu ko taip darai,argi nežinai ,kad namie laukia-tarė motina man.Tylėjau nieko nesakiau.

-Tu Janike, laukan išeitum.Taip gražu,pavasariu kvepia,gal įkvėpimo gautum

-Ko tu nori iš manęs.ko?Aš klausiu ko neduodi vis ramybės,vis lendi su savo patarimais

-Aš.Ar aš tau neduodu ramybės, ir kokios ramybės nori? Mirties?Kas vakarą meldžiu dievą , kad suteiktų tau stiprybės, ryžto.O tu,ką sau manai,|

-Atstok nuo manęs|- šūktelėjo motina.

-Vaikeli aš noriu tau padėti,juk blogo nelinkiu.Trokštu tik vieno, kad maniškės būtų sveikos ir…gyvos.-bobutė nulenkė galvą.

-Ak , kaip gaila ,perniek tavo maldos.Žinai,prieš dešimt metų jei kas būtų pasakęs , kad teks galvoti ,kad mirtis tegali išlaisvinti iš sunkumų ir nevilties , nebūčiau nė už ką patikėjusi.O dabar ,tarčiau ,tiesa.-po šių žodžių motina apsisuko ir nuėjo į savo kambarį.Bobutė prisėdo ant kėdės, parėmė ranka galvą.Atsiduso.

-Dievaž,ji kraustosi iš proto.Šita moteris nebenori gyventi.Matai Simona,kas dedasi Janės galvoje,o tu dar sakai stipri.- Žiūrėjau į bobutę ir galvojau apie žodžius , kuriuos ištarė motina.Staiga man toptelėjo mintis:

-Bobute,žinai aš supratau,kad mama nemyli gyvenimo.Nemyli dievo.Ji nemyli nieko, išskyrus… Stepą.Jo,ji myli tik jį.-aš nutilau,prikandau apatinę lūpą,pažvelgiau į bobutę,ši su nuostaba išplėtusi akis žiūrėjo į mane ,tarsi būtų išgirdusi kažką jai nesuvokiamo.

- Kaip aš ankščiau to nesupratau.Simona,pats dievulis tau šią mintį ausin pakuždėjo.-bobutė persižegnojo,pabučiavo mane ir nusiskubino pas motiną.Apie ką juodvi kalbėjo , nežinau .Kambariuke bobutė ilgai neužsibuvo. Iš veido supratau,kad jos pasakyti žodžiai motiną paveikė.Bobutė paklajojo žvilgsniu po virtuvę, tarsi ko ieškotų.

-Ar ko ieškai?

-Aha,kažin kur nukišau aš tą voką .

-Kokį voką?

-Na laišką,kurį motina rašė Stepui

-Laišką,argi tu jo..

-Ne,vat , kad neišsiunčiau.

-Kaip gi tu bobut

-Tu dabar man moralų nesakyk,verčiau padėk tą prakeiktą voką surasti.

-O kur jį padėjai?

-Kad atminčiau ,tai čia nesiblaškyčiau.-staiga atsivėrė kambariuko durys ,išėjo motina.

-Ar ko ieškot?

-Ne ne-tarstelėjo bobutė ir man kumšt pašonėn, kad neprasižiočiau ir jos neišduočiau.

-Tai ko dabar abi po spintukes rausetės?

-Ai rožančių kažkur nukišau,tai dabar ieškau.Prašiau, kad Simona padėtų, vis dviem greičiau nei vienai.

-Rožančių?-dar labiau nusistebėjo motina.Bobutė nujausdama, kad motina nepatikės ims kamantinėti,pastvėrė man už rankos tardama:

-Einam į mano kambarį, gal ten kur užkišau-aš nesipriešinau ir nusiskubinai paskui ją.Uždariusi duris bobutė sukružiavusi rankas pridėjo jas prie krūtinės:

Rodyk draugams

Rašyti komentarą