BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zuvedra skrenda audroje psl 28 - 33

-Dar kiek ir įkliuvusi būčiau,tu vaikeli nepasakyk motinai…Surasim laišką ir išsiūsiu,pažiūrėsim kas gausis.

 

 

-.-.-

 

Jau pats vidurys balandžio.Saulė dosniai žarstė šilumą žemei.Sparčiai džiūvo arimai,sausėjo pievose pelkės, ir karklai brandino pumpurus.Vyturėliai visą dieną pakilę padangėse linksmino savo čiurenimu,žvaliai po kiemą vaikštinėjo vištos, ir žąsys skubinosi į didžiają pelkę už tvarto pasipliuškenti kol ji visai neišdžiūvo.Žiemos viešpatavimo nebeliko nė kvapo.Saulė anksti teka ir žėri visą dieną,ir jau pačios dienos gražumas atsispindi tvyvuliuojančioje šilumoje.Rytai giedri,tik švelnus vėjelis dar gainioja vos juntamą pavasarinės nakties vėsumą.Dangus skendi šviesoje,ir tarsi pridrabstyti balti debesėliai retkarčiais dar užstoja saulę,bet trumpam ir tai ne kasdien.Įdėnojus oras pritvinksta šilumos,ir visa tai byloja , kad pavasaris skubinasi įšildyti kaip dera . Galiausiai taip ir bus, dar keletas dienelių ir pavasaris įsiviešpataus.Šiandiena man sukako penkiolika metų.Man tai labai daug.Manyje kaip ir gamtoje budo pavasaris;jausmų galybė,naujas pasaulis su savo įstatymais,liepsnojanti širdis ir ramybė gulinti sielos gilumoje,snūduriuojanti ir kaip koksai žvėris laukianti tinkamo momento prabusti savo jėgoje.Nuo ankstyvo ryto bobutė pluša prie krosnies.Kaimynas Klemensas paskerdė paršą,tad darbo nemažai.Man teks plauti žarnas,jau blogiausias darbas,bet ką padarysi ,negaliu atsakyti.Motina su vaiku ir taip vos susitvarko, ką čia jos beprašysi,tiesa siūlėsi pagelbėti,tačiau bobutė liepė nosies nekišti ir pačios susitvarkysiančios.Ji kalbėjo apie save ir mane.Bet svarbiausia ne tai,jaučia mano širdis, kad bobutė kažką slepia ,bet ką.Klaust kažkaip nedrystu,užgniaužiu savyje smalsumą,bandau užgožti jį kitomis mintimis.Šiandiena kažkokia keista diena.Vos prašvitus prabudau,markščiojaus mieguistomis akimis,stengiausi vėl užmigti ,tačiau nepavyko.Pragulėjau taip tuščiai pakol bobutė neparagino keltis .Vėliau atvyko kaimynas ,kartu atsivežė sau pagalbininką Andrių .Jo pasirodymas mane tarsi sudrebino.Visą laiką kol sukinėjausi aplink jaučiau jo žvilgsnį.Mane tai trigdė ir jaudino.Norėjosi slėptis , nesirodyti jam ,tačiau bobutė kaip tyčia vis mane siutinėjo.Tai tą atnešk ,tai tą nunešk,galiausiai ir skerdieną teko kamaron sunešti.Žinoma drauge su juo.Kažkodėl nesidžiaugiau.Jo akys kažkaip keistai degė,žvilgsnis buvo skvarbus tyrinėjantis ir drauge paslaptingas.Jis veikiau priminė kažką tokio nemalonaus ir pavojingo.Vos tik pažvelgdavau į jį,nurausdavau.Vieną akimirksnį mudviejų žvilgsniai susitiko.Abu žiūrėjome vienas į kitą,ir nesuprantamas jausmas ėmė kilti kažkur iš papilvės.Kilo kaip koks sliekas šaltas nemalonus ,stabtelėjo ties krūtine ir liovėsi.Tuomet širdis ėmė pašėlusiai plakti-tuk tuk tuuuk,tuuktuktuk.Bijodama, kad jis neišgirstų šio pašėlusio plakimo,beveik begte išbėgau laukan ,palikdama jį vieną kamaraitėje.Jo buvimas nebebuvo man toks malonus kaip aną kartą , kuomet susitikome pirmą kartą .Aš nesišypsojau,vengiau lygtai netyčia jo prisilietimų.Aiškiai jaučiau ,kad jis stengiasi kaskart mane paliesti,nors pirštų galiukais ,vos vos.Darbas buvo beveik baigtas,norėjau kaip greičiau nueiti į savo kambrėlį ir ten pasislėpti …nuo jo.Tačiau bobutė neleido man to padaryti.Iš virtuvės jinai man šūktelėjo:

- Simona,eik pakviesk Klemensą su Andrium ,tegu plaunasi rankas ir sėdasi prie stalo,baigiu tirpint taukus .

-Kodėl aš?- paprieštaravau.Bobutė nustebusi pažiūrėjo į mane,tačiau daugiau nieko nesakė.Apsirišusi skarą išėjo laukan.Neužilgo sugrįžo.Nukaitė nuo krosnies puodą su kunkuliuojančiais taukais , pastatė ant aslos.Nusišluostė rankas į prijuostę,priėjo prie manęs.Abi atsisėdome ant mūriuko,dar kiek padvejojusi ji prabilo:

-Tu jau didelė…ne pagal metus atrodai subrendusi.-jos balsas sudrebėjo,veidas pablyško.Paliečiau jos ranką ,jaučiau kaip ji virpčioja. Ką ji nori man pasakyti?Ką tokio svarbaus,kad reikia šitaip jaudintis.

-Bobut tu išblyškusi,kas nutiko?

-Ach,kaip man sunku kalbėti , netgi nežinau nuo ko pradėti…Šį vakarą ateis Klemensas su Albina ,drauge ir Andrius .

-Na ir kas,- apsimečiau rami ,nors iš tiesų tai mane išgąsdino.-Turbūt vakarieniausit,skerstuvių tai neėmė.

-Lauksim jų vaikeli ne kaip kaimynų…..o kaip būsimų uošvių ir būsimo žento-aš nevaliojau ištarti nė žodžio,akyse sutvisko ašaros.Bobutė apkabino mane,priglaudė prie didžiulės savo krūtinės.

-Gėda man vaikeli,oi kaip gėda.Kad tu žinotum kaip blogai jaučiuosi dabar taip kalbėdama.

-Ar aš gerai supratau,esu kažkam pažadėta be savo noro.-atstūmiau bobutę,viduje užvirė kraujas,ėmiau degti pykčiu:

-Kaipgi šitaip,kaip tu galėjai..O mama žino ?-bobutė palingavo galva.Čia jau buvo smūgis.

-Nežinau ką aš turėčiau sakyti,ką man dabar daryti.Bobut , aš nenoriu tekėti už Andriaus,nenoriu…Aš bijau jo , jis man baisus.Aš nenoriuuu,-parpuoliau ant kelių ir pravirkau.Bobutė ramino mane,atėjo ir motina,Visaip stengėsi mane paguosti,bet aš negalėjau nutilt ,negalėjau neraudot.Viduje sieloje atsirado tokia nyki baisi tuštuma ,kad atrodė jog tuoj mirsiu. Man kilo noras joms pasakyti kažką įžeidžiančio, gluminančio.Taip troškau peržengti nykios realybės ribą,kuri mane atskyrė nuo manojo laimingo pauglystės gyvenimo.

-Tu kaip nori,o aš šitaip negaliu.Širdį skauda bežiūrint kaip mano vaikas iš baimės nežino ką daryti.-tarė motina-Negaliu žiūrėti , kaip perpus drąskosi jaunutė nesubrendusi jos siela.

-Sakai širdį skauda,- pyktelėjo bubutė-Galvoji,kad aš akmeninė,širdies neturiu,kad leidžiu va šitaip vaikui kentėti.Skauda ir man širdis, ale dar kaip skauda.Naktimis užmigti negalėjau po susitarimo.Vis girdžiu žodžius ,,tvirto sudėjimo,zgrebna,,.Ir naktimis už sienos tavo Jane vaiko verksmas,tavo rauda ,privertė mane taip pasielgti.

-Bet kaip tai įvyko,negi atėjo sakydami išleiskit Simoną už mūsų Andriaus.

-Viskas krūvon susidėjo…O , kad Jane ir tavo pasirinkimas čia daug lėmė.

-Koks pasirinkimas?

-Tu nori , kad Stepas sugrįžtu ir liktų čia suvisav.Man to nereikia,išeisiu aš iš čia palikdama jus vienus,gyvenkite kaip išmanote

-Ką tu čia kalbi,juk pati sakei , kad reikia pasirūpinti Simonos ateitimi,o va dabar mane prikiši.

-Argi ne taip.Ką ji čia gero matys pas jus gyvendama,visą gyvenimą bus tavo pagalbininkė.Savo gyvenimo niekuomet neturės per tuos darbus,o čia žmonės geri ,pasiturintys .Andriui labai patinka,o ir Klemensui su Albina prie širdies ,neužgoš ir neprikiš niekuomet nieko.

-Iš kur žinai ,gal kaip tik bus tik dar viena ranka prie ūkio.

-Ne,protingi jie….sako kuomet Simona baigs mokyklą tai galės eiti gyventi pas juos,iš pradžių tegu taip gyvena, o paskui kai sukaks aštoniolika susirašys.

-Mama, bet ji juk dar vaikas,vaiiikas.

-Kartais gyvenimas priverčia suaugti.Kai tik Simona išeis išeisiu ir aš pas Oną,jau viskas sutarta.Gal nors senatvėj ramiai pagyvensiu, be skurdo.

-Tai viskas dėl manęs.Jei Stepas negrįžtų tai ir Simonai nereiktų išeit ir tu liktum?-bobutė nieko neatsakė.Buvau jau aprimusi,šniurkščiojau nosim ir klausiausi jų pokalbio.Jačiausi kaip ir ankščiau ,tarsi nieko nbūtų nutikę,ir visas pokalbis tai tik paprasčiausias nesutarimas tarp motinos ir dukros,be jokių skaudžių pasekmių.Motina stovėjo prie lango ir žiūrėjo blėstančią saulę.

-Tuoj sutems.Kelintą sakei ateis?

-Apie devintą

-Eisiu pažiūrėsiu ką veikia Zigmukas,tylu kaip niekad.-motina išėjo.Bobutė ėmė ruošti vakarienę.Stebėjau ją tylomis,tuščia širdimi ,pasmerkta atskyrimui .Žvelgiau aš į šią moterį tarsi jos nepažinčiau,tokia buvo man svetima,nemiela ir ….daugiau nieko.Šioje žemėje esu viena,viskas buvę malonaus susiję su bobute nugrimzdo į pačią nykiausią gelmę.Aš nebetikiu niekuo,nebėr gailestingumo.Kad būčiau laiminga man pakanka likti čia ,bet…dabar jau nebežinau,ar teisingai mąstau.Kaip neapkenčiu jų visų-bobutės,kad jos širdis dreba iš baimės dėl savojo ,,be skurdo,,gyvenimo;motinos ,galvojančios tik apie save ir apie Stepą, nesvarbu kokia kaina tektų mokėti norint jį susigrąžinti;kaimynų,pasinaudojusių senos moters naivumu,ir jų sūnaus Andriaus ,kuris įžvelgė manyje savo moterį, nors dar visiškai panašėjančią mąstymu į vaiką,ir visiškai nesvarbu , kad manęs kaip žmogaus čia visiškai nėra.Aš tarsi koksai daiktas, kažkam patiko ,kažkam trugdo ir kažkas patenkintas,kad pagaliau bus padėtas geron vieton.Nežinau ar širdis atlėgs,ar pajėgsiu jiems atleisti.Svarbiausia mano gyvenimo dalimi taps būtinybė taikytis su naujuoju pasauliu,kuriame tapsiu troškimų indu.Ateinantys įvykiai klostysis sava linkme,kuriais nežinosiu ar verta pasikliauti.Nežinau kaip gyvenimas įgaus prasmės,nes aš keistu būdu be savęs atradimo žengsiu juo.Žingsnis po žingsnio tolyn vesiu savo sielą ,pasikliaudama nuojauta ir įsitikinimu.Mano suvokimas atsilieka nuo šio laiko momento,ir pats žvelgimas į gyvenimą perdėtai nesubrendėliškas.Gal ramybė padės suvokti save,ir gyvenimą paversiu tėsiog nuotykiu.Subrendusių žmonių pasaulį tvyranti paslaptis man dar ilgai liks neatrasta.Ji tarsi milžinas,žvelgs į mane iš šalies,stebės ir gal būt neleis man suklysti.Bet šiuo metu mane kausto baimė ,nežinojimo ir apgaulingos tikrovės.Kada išmoksiu pasitikėti savo nematomu vedliu,kurį nuo pat vaikystės jausdavau šalia,bet niekuomet nesileisdavau jo užvaldoma.Nebejaučiu mylinčių jėgų,jos išblėso tarsi vakaro žara.Likau tik simbolis to, kas ankščiau sudarė kažkieno gyvenimo kelio dalį.

Saulė visiškai pasislėpė už horizonto.Iš vakarų pusės pamažėl slinko pilkai juodas debesis.Jis buvo didelis ,putlus tarsi duonkubilyje iškilusi mielinė tešla.Pagalvojau ,bus lietaus.Bet tai buvo tik ateinančios nakties apkloto dalis,nes už jo tarsi kokia anklodė ėmė ryškėti juoduma.Sparčiai temo.Gal neatvažiuos,toptelėjo mintis.Tačiau to momentu tolumoje pasirodė neaiškūs šešėliai,kaskart artėdami vis ryškėjo.Tai jie,vistik atvyksta.Atsudusau ,trumpa ir apgaulinga pasirodė ši vakaro tyluma.Pasiskubinau trobon.Žinojau,kad susitikimas neišvengiamas,tačiau norėjosi tai kiek įmanoma atitolinti.Kad taip sustabdžius laiką,tėsiog lengvu piršto spraktelėjimu.Troboje sukiojosi bobutė,šalia palei krosnį su Zigmuku ant rankų stoviniavo motina.Pamačiusios mane abi šyptelėjo ,tarsi tuo norėdamos nuteikti mane geranoriškai.Netrukus kieme sulojo šuo,bobutė išėjo laukan ,o aš pasinaudodama tuo į savo kambarį.Motina dar ketino kažką man sakyti, tačiau aš net nestaptelėdama ,paskubomis uždariau paskui save duris.Kurį laiką troboje vyravo tyla.Ir staiga, tarsi kas būtų atvožęs skrynią ir išleidęs triukšmą, pasigirdo skambūs balsai.Kažkoks sunkumas ėmė slėgti krūtinę,spausti plaučius ir deginti širdį.Klausiausi kas vyksta anapus durų.Virtuvėje girdėjosi garsi kalba, ,skambėjo juokas ir lengvas lėkščių skambčiojimas.Kiekvieną akimirką laukiau kuomet prasivers mano kambario durys ir įeis jis.O kas bus jeigu Andrius norės mane pabučiuoti. Taip Stepas visuomet darydavo, vos tik įeidavo trobon,apglėbdavo motiną tarsi vaiką ,prispausdavo prie savęs ir imdavo karštai bučiuoti.Kaip man reiks elgtis.Už durų pasigirdę sunkūs ir trumpi žingsniai,nutraukė mano sumišusį mąstymą.Sulaikiusi kvėpavimą prigludau prie durų,prispaudusi ausį stengiausi įsiklausyti kas vyksta anapus durų.Žinau,kad už jų stoviniuoja bobutė.Jos žingsnių nė su kuo nesumaišyčiau,stovi matomai nedrįsdama praverti durų.Jaučia savyje kaltę , o gal tėsiog nežino kaip aš pasielgsiu.Užtrauksiu gėdą ne sau , bet jai.Štai ko ji bijosi.Palengva atsitraukiau nuo durų,prisėdau ant lovos krašto ir laukiau kas bus toliau. Praėjo gal pora minutėlių ,plačiai atsivėrė durys,įėjo bobutė:

- Gal prisėstum prie mūsų?

-Ne,ne.Tai ,kad nenoriu-paskubom pasakiau,nežinodama ką tokio svaresnio ištarti.Bobutė jau ketino užverti duris,kai Andrius ištarė:

-Nevaidink Simona,ar girdi?-man taip ūžtelėjo galvon jog rodėsi tuoj nualpsiu.Giliai kvėptelėjau oro,mintyse save raminau,rodosi kiek palengvėjo.Bet kas iš to,juk laukia manęs,o ir negaliu atsakyti griežtai ne.Nebuvo net laiko apsvarstyti savo elgesio būnant ten, prie jų.Ilgai truko tyla.Spengianti ir nemaloni.Ir kas man beliko daryt,lėtai pakilau nuo lovos,rankomis palyginau glamžytą sijoną,mestelėjau piktą žvilgsnį bobutes pusėn ,dar kartelį kvėptelėjau oro ir žengiau virtuvėn.Už gausiai valgiais apkrauto stalo sėdėjo man visiškai svetimi žmonės.Motina laiminga veido išraiška su broliu ant rankų ir jie ,žmonės kurie dabar labiausiai yra paveikę mano gyvenimo kelio kryptį.Visi sėdėjo ir suklusę laukė ką pasakysiu.Aš mėginau nusišypsoti,tačiau vietoj šypsnio gavosi kvaila grimasa.Ketinau kažką dar ištarti,tačiau vietoj žodžių keistai sumostingavau rankomis,tarsi kažką norėčiau apčiuopti.Galiausiai prisėdau ant kėdės,nuleidau galvą lyg prasikaltęs vaikas,ir laukiau, kas bus toliau

-Na…-pakėlęs stikliuką tarė Klemensas-išgerkim.

Susidaužė visi pakėlę sklidinus stikliukus skaidraus gėrimo.Stebėjau juos viena akimi ,lyg vagis stengiantis viską aprėpti,tačiau likti nepastebimas.Andrius pakilo ,priėjo prie manęs paėmė už rankos :

-Graži tu .

-Kas…Aš ,graži…-nustebusi pažvelgiau į jį.Jo žvilgsnis patvirtino man pasakytus žodžius.Jis dar pastovėjo kiek,ir prisėdo šalia.Aš staiga giliai atsikvėpiau,tarsi būtų trūkę oro.Kažkaip kvailai jaučiausi.Peržvelgiau sėdinčius.Šie išplėtę akis stebėjo mane ir Andrių.pamatę mane žiųrinčią į juos,sukruto.Klemensas krenkštelėjo,kumštelėjo savo žmonai šonan tarsi ragintų kažką sakyti,nesulaukęs to ko tikėjosi, pats prakalbo;

-Gerai, viskas gerai…na ko dabar tylim …tai gal išgerkim.-moterys pritariamai palinksėjo galvomis.Dzinkt dzinkt,vėl linksmai suskambčiojo stikliukai.Tik Andrius negėrė.Stipriai spaudė mano ranką lyg bijodamas , kad galiu pabėgti.Man labai nepatiko tai,tačiau nieko negalėjau padaryti.Keletą kartų bandžiau išvaduoti ją ,tačiau Andrius ranką paimdavo vėl ir vėl.Galiausiai supratau,kad teks kentėti.Mintyse meldžiau dievą,kad kuo gričiau baigtųsi ši kankynė.Bet laikas slinko begalo lėtai.Moterys kalbėjosi tarpusavyje,retkarčiais įsiterpdavo Klemensas.Žinojau,kad jie slapčiomis stebi mudu,ir stengsis nepraleisti nė vieno žodelio jeigu imtume kalbėti.

-Oi,kaip jau vėlu,-aikelėjo Andriaus motina,-ruoškimės vyrai namo

-Jo ,vėlu,-pritarė žmonai Klemensas.

-Tai gal dar pasėdėkit ,-bandė užlaikyti svečius motina.tačiau šie buvo neperkalbami.Bobutė tylėjo,tarsi jos tai visai nejaudintų.Pakilau ir aš su didžiuliu džiugesiu širdyje,lengviau atsikvėpiau.Kaip gerai ,kad viskas štai taip baigėsi.Nereik man daugiau priverstinai čia sėdėti,ir apsimetinėti ,kad man tai įdomu.Andrius liūdnai pažvelgė tardamas:

-Tai viso…Greit pasimatysim

-Kažin-paskubom atsakiau

-Andriau,-šūktelėjo Klemensas-skubinkis.

Andrius suspaudžia mano pirštus,žvilgteli ,tarsi norėtų akimis išsinešti visą mane,pakšteli skruostan ir išeina.Bobutė skubinasi paskui ,išlydi svečius.Atsainiai pažvelgiu į motiną,ši supuoja brolį ir tyliai niūniuoja .Grįžta bobutė.

-Man kažko neramu,nelabai patiko Simona.

-Kaip kokia paršė,kriuktelėjai ir baigėsi tuo tavo kalba,-pašaipiai pritarė motina

-O ką turėjau daryt,išbučiuoti juos,nusilenkti ar pašokti

-Ko dabar čia išsidirbinėji,-pyktelėjo bobutė,-atrodei kaip kokia laukinė…tarsi nevisprotė.Ar negalėjai gražiau pasirodyti.

-Ko vaipaisi,kvaile,-šūktelėjo motina,-taip tai protinga dediesi, o kai reik tai to proto nei su žiburiu nerasi.

-Ai , Jene, nieko tu jai nebesakyk, jei nenori gerai gyvent tai ir nereik.Dėl jos kvailikės stengiamės.

-Tas ir yr ,kad nesuvokia ką daro

-O ką aš,-bandžiau gintis-buvau žado netekusi,išsigandau.Tai ,kad man to Andriaus ir nereik,ar svieto pabaiga laikosi ant jo.

-Ojojoj,kokia iškalbinga,-nustebusi pasakė motina,-Mums iki jos protingumo dar toli.Tai ,kad tokia galvota esi, tai ko čia pliurpi,kad prabilt negalėjai

-Ai, baikim.Žiūrėk,Simona,kad per savo kvailumą verkt nereiktų.-tarsteli bubutė,dar kiek pastovi ir nueina į savo kambarėlį.Motina dar žvilgteli į mane , gūžteli pečiais ir išeina.Lieku viena,tarsi įšalusi į aslą,negalėdama pakrutėti iš vietos.Visi susierzinę,pikti ir nusivylę,tik aš viena lieku patenkinta , tuo kas čia įvyko.Bet kodėl nesidžiaugiu,kažko maudžia širdį ir keisčiausios mintys lenda galvon.Gal visai be reikalo piktdžiugiškai šypsausi,bet ,kad ir išties,kažkas buvo nutikę,nesugebėjau normaliai mąstyti,kažką malonaus pasakyti.Tarsi kas iš vidaus mane stabdė,ir kaustė.Apskritai, visas vakaras niekam tikęs.Nusliūkinau kambarėlin,tylutėliai uždariau duris,atsiguliau.Gulėdama tamsoje ,žvelgiau į mažą šviesos ruoželį ,kursai skverbėsi iš virtuvės pro durų tarpelį.Norisi verkt,keista, kodėl apima sunkumo ir kaltės jausmas.Ką tokio padariau,kad sąžinė taip griaužia.Užmerkiu įskaudusias nuo įtemto žiūrėjimo akis,migdau save viena mintim,kad ryt bus kitaip.

Rytas.Prabundu nuo baksnojimo ,tarsi kas norėtų kiaurai perverti.Atmerkiu vieną akį,po to kitą.Priešais rūškanu veidu stovi bobutė,rankoje laiko lopetėlę kuria vis bakst bakst man petin,šonan.

- Bobut, kas .Ko čia dabar tu šitaip,gali ir kiaurai .

- Kelk,ot ir badysiu.Ko šviesos neišjungiai,visą naktį spigino.Kas mokės?

- Nežinau,-jau lipdama iš lovos teisinaus,-kažkaip pamiršau

- Pamiršau.Ar jau taip sunku nuspaust mygtuką,- vis bambėjo ji

- Nepyk,juk ne kasdien taip

- Dar to betrūko ,kad kasdien palikinėtum,-eidama virtuvėn tarstelėjo bobutė.Aš išėjau paskui ją.Prie stalo sėdėjo motina ,parėmusi galvą maišė šaukštu garuojančią kruopų košę.Aš prisėdau šalia.Motina pakėlė akis,kilstelėjo antakius,tarsi nustebusi.Aš pažvelgiau į ją ne ką mažiau nustebusi.Bobutė dėdama košę lėkštėn prabilo:

- Nu ,ir kaip šiandien jautiesi Simona?

- Kaip,nesupratau ,- paklausiau jos

- Po vakarįkščio cirko

- Kokio cirko?- vis niekaip neperpratau jos

- Durne,kuo save laikai,atsakyk normaliai,- piktokai tarstelėjo motina

- Ar galit vieną kartą pasakyt,čia nedurninusios.Nežinau apie ką kalbat.

- Tu Simona čia neišsisukinėk,kažko netokia pasidarei….kitokia…,- padėdama man lėkštę pasakė bobutė.Ot pačios kaltos esat,kad tokia esu.Dabar jau nebesulauksit iš manęs nieko gero.O kas padarė mane grubia ,skaudžia žodžių išmetimu.Jau norėjau atsistoti ir išeiti taip nebepakeliamai pasidarė ,kad norėjosi verkti.Tačiau bobutė uždėjo ranką man ant peties:

- Sėdėk,ir nepurkštauk…valgyk

- Jei ant manęs pyksit ,verčiau leiskit išeiti,kad ko dar bjauraus nepasakyčiau,- vos sulaikydama ašaras pasakiau atgal sėsdama ant kėdės.Motina nusijuokė.Bobutės veide atsirado mažutė šypsenėlė:

- Gerai jau gerai. Aš tai jau nebepykstu,nu gal biškuti,dėl vakar…

- Ar dėl šviesos?,-paklausiau

- Na ir dėl jos, bet labiausiai….

- Gali nesakyt ,jau žinau,-suprasdama ką turi mintyje bobutė,-kad buvau kaip stuobrė,na prie jų.Juk taip,ar ne.

- Nu ,kad taip, lygtai apie tai.Žinai gėda ,ne dėl tavęs kiek dėl savęs.

-Mama,ką tu čia nusišneki,-įsiterpė motina-Ar tai tau gėda?Ji turėtų čia labiausiai gėdytis.O tu kaltini save.

- Ir tau turėtu būti gėda

Rodyk draugams

Rašyti komentarą