BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zuvedra skrenda audroje psl 6 - 12

reikia už pasiaaukojimą paminklą pastatyti.Tokie sunkūs laikai, o ji svetimus, na beveik svetimus vaikus augina, neskriaudžia jų.Retas reiškinys.Tai gal ji todėl tokia gera jiems, kad savo vaikų nėra turėjusi, o gal ir ne.Tėsiog geros širdies.Tie vaikeliai padykę, vis mane pravardžiuoja gerve.Galėčiau žinoma ir trinktelėti jiems kupron, bet ką čia su mažiais prasidėsi.

Pailsau, sustojau prie nedidelio karklų krūmelio.Pavėsis, kad ir nedidelis, bet vis tik yra.Atsisėdu po juo,užsimerkiu.Galvoju vėl apie motiną.Dabar ji man pati svarbiausia.Prieš akis iškyla vaizdas-tėvas krauna į lagaminą savo daiktus, motina juos išima ir meta ant lovos, tėvas paima ją už rankų,tvirtai suspaudžia ir taria :

- Nereikia, aš jau apsisprendžiau ir taškas-paleidžia rankas ir vėl iš naujo deda savo išmestus daiktus.Motina prieina,priglunda prie jo krūtinės,liečia ranka jo kaklą, pasistiebia ir taikosi tėvą pabučiuoti.Jis atstumia ją,ir piktokai mesteli žodžius:

- -Liaukis,nenoriu skaudinti dar labiau tave .Bijau ,kad pasakysiu žodžius kurių nesi nusipelniusi .

- -Stepuk, kaigi tu šitaip gali elgtis su manim, kaip.Kur dingo meilė,kur.Nejau tu galėjai mane išmainyti į kitą, kuri dabar tau yra pati svarbiausia.- tėvas nieko neatsakė,tik dar skubiau tėsiog grūste grūdo daiktus.Motina,pažvelgė į mane maldaujančiomis akimis tarsi norėtų, kad aš sulaikyčiau kažkokiu būdu tėvą.

- -Matai dukryt,tėtukas palieka mus, palieka.-tai tariusi motina pravirko.Man buvo be galo graudu, neiškentusi priėjau prie tėvo paėmiau jo ranką ir verkšlenančiu balseliu išlemenau:

- -Tėtukau,tėtukau,neišeik, nepalik mūsų,prašau,nepalik.-nebeištvėriau ir balsu pravirkau.

- -Janike,kam verti vaiką kankintis.Tai tik mudviejų reikalas.Ir baikim po galais visus tuos verkšlenimus

- -Aaha,-jau verkdama motina parpuolusi ant kelių prieš tėvą lemeno- tu tai jautiesi laimingas, ar ne.O kaip man gyventi, ar tu pagalvojai.Ar nors vieną akimirką susimąstai ką aš jaučiu.Mm,ar pagalvojai, kaip gyvensiu be tavęs.Manai išeisi taip kaip niekas,išnyksi iš manojo gyvenimo be pėdsako.Nee,mielasis ,neee.Aš šito nepakelsiu, jau nebepakelsiu.-motina pargriuvo kniūpščia ant grindų ir taip užraudojo, kad maniau jog mano širdis iš gailesčio sustos.Tėvas galiausiai susikrovė lagaminą, užsidėjo skrybėlę ,pakštelėjo man į kaktą,peržengė gulinčią motiną ir išėjo.Fu, nuo prisiminimo man visuomet eina šiurpuliukai per kūną, tarsi ropinėtų gausybę skruzdžių.Bet šis vaizdas vis grįžta ir grįžta atgalios, lyg prakeiksmas, kaip juo atsikratyti, tėsiog nežinau.Tėvo išėjimas buvo be galo reikšmingas mano gyvenime.Didžiulis nusivylimo šešėlis ,lyg oro gurkšnis įstrigo kažkur giliai viduje.Nei įkvėpt iki galo ,nei iškvėpt.Jautiesi lyg išpampęs, trokšdamas atsikratyti šio slogulio.Ik šiol man atrodo jog tai buvo tarsi čiaudulys,skausmingas ir kamuojantis.Tėvai man visuomet buvo tarsi šventenybė- kažkas kilnaus, amžino ir nedalomo.Būdavo momentų , kuomet dėl visko kaltinau bobutę, tie jos užmetinėjimai , tos pašaipėlės,nuo kurių būdavo tikrai nejauku.Gal jos turėjo tam įtakos,gal tėsiog gera nuojauta, o gal įžvalgumas.Ji pastebėdavo tai , ko nepastebėdavo motina.Koks sudėtingas tas dviejų žmonių gyvenimas.Ačiū Dievui, jis dar tolokai ,nors ir man teks pajusti tą skonį kartėlio.Dabar pas mus tvyro ramybė, pakol kas.Atsidususi pakilau.Laikas namo, jau tikriausiai motina nerimsta, bars.

Parbėgu namo , tylutėliai praveriu priebučio duris ir lipu palėpėn.

- Ar tai tu , Simona- iškišusi pro virtuvės duris paklausė motina

- -Aš mamyt, grįžau ką tik.Ar nori ko nors?

- -Ne, vaikeli.Nieko

- -Tai galiu lipti palėpėn

- -Lipk

Kažko nuliūdusi motina, tikėjosi kažko kito , ne manęs.Žinau jau.Jo,tikrai ,kad jo-Stepo, mano tėvo.Taigi, vadinasi dar tikisi stebūklo, na tegu.Jeigu jai taip lengviau gyventi tegu mąsto kaip išmano ir tikisi to kas jai svarbu.

[ Dvidešimt ketvirtaisiais savo gyvenimo metais mergaičiukė sunkiai susirgo.Ištisą dieną pradirbusi ,vakare vos ne vos pajėgė įslinkti į savo kambarėlį.Netgi kviečiama valgyti nesirodė name.Į tai niekas nekreipė jokio dėmesio, nėr ir nereik.Alkio nejautė ,tik didžiulis troškulys kamavo.Kiek begėrė vandens , niekaip troškulio nenumalšino.Prasikankinusi iki paryčių,apsigaubusi skylėta anklode , mergaičiukė nusprendė ieškoti pagalbos gyvenančių name.Pabeldusi keletą kartų lazda į duris,nesulaukusi ateinančių ,sukniubo netekusi jėgų prie pat durų.Vienas iš šeiminykščių, medžiojęs miške gryžęs ją rado gulinčią be samonės.Greit visus pakėlė ant kojų.Įtempė vidun, paguldė ant suolo.Vienas iš esančių ranka palietė jos kaktą:

-Karščiuoja.-kažkas garsiai nusijuokė

-Jei jums reikia rūpesčių, juokitės ir toliau, o aš nebeketinu toliau dalyvauti šiame niekšiškame žaidime

-Žiū, kas prakalbo.Ar ne pats gerbiamasai daugiausia iš jos tyčiojais, ką.

-Va matote aną moterį- tarė kažkuris -Ar galite patikėti, kad ji pagimdys vaiką ir numes kiaulėms suėsti.

-Na, gerai , kas jūs,aukštybių valdovai, viešpačiai .... teiskite.Teiskite,teiskite jei patys esate be kaltės.O gal abejojete savo stiprybės galia?

-Tylėk, pasmirdėle.Pažvelk, į ką tapai panaši|

-Dabar ne laikas ginčytis, reikia kviesti daktarą,

-Ne, ne ,- skubiai sušuko moteris,- aš nenoriu kad ji išliktu.Tegu miršta.

-Tegu

-Tegu,-pritarė keletas balsų.Moteris kiek pasisukiojusi po trobą pašnibždomis pridūrė:

-Išneškit ją pamiškėn, jeigu kas, mes nieko nežinom.Išėjo, kur -neežinom.Dažnai slampinėja viena,kada grįžta, nežinom.-Tas, kuris mergaičiukei bandė padėti tarė.:

-Aš nunešiu ją prie vienuolyno, paliksiu prie vartų, vienuolės padės , jeigu bus dar vilties jai išlikt ,tai tegu lieka...ten vienuolyne.

- Kam, tegu stimpa,-vėl šūktelėjo moteris,-O aš ją laukan išmesiu, viena miškan nutempsiu.Laukiniams žvėrims atiduosiu,galop ji išnyks iš mano gyvenimo.Ar kas man padės?-Bet nė vienas nenorėjo vykdyti jos prašymo.

- Tiesa, ji nelaimėlė.Žudiko dukra, tavo pasmirdėle, dukra.Mūsų kančia,ir neapykanta.Tai tavo kaltė , mūsų kaltė tik tame, kad leidome šią gyvybę sumenkinti ir kankinti.Štai, kur mūsų kaltė,-tarė vyriausiasis iš ten esančių .Giliai atsikvėpė.-Dabar , mano vaikai,atėjo metas atleisti.Kaltė išpirkta štai šio nekalto kūdikio ir jo gyvybė priklauso ne mums.Nerūstinkim dar labiau viešpaties savo elgesiu, prašykim atleidimo....atleidimo ir gailestingumo savo veiksme.-visi esantys tylėjo nuleidę galvas, tik moteris vis nerimo,kramtė lūpas ir tarsi vis dūsavo, vis murmėjo -mmm,mmmm,mmmm.Nervingai pirštais maigė ir tampė storokas savo lūpas.Nuo to jos tino, didėjo ir raudo.

Netrukus keletas pakėlė mergaičiukę nuo suolo, tvirtai susuko į atnešta storą audeklą, vienas iš jų pats stipriausias persimetė per petį ir išėjo laukan.. Ėjo jis palengva, neskubėdamas, vis įsiklausydamas į mergaičiukės sulėtėjusį kvėpavimą.Priėjęs nedidelį miškelį stabtelėjo.Pasitaisė kiek savo nešulį , apsižvalgė ir nuėjo tolyn į miškelio gilumą ,siauručiu takeliu.Kiek paėėjęs žmogus stabtelėjo,pajautė, kad kažkas eina paskui.Sustojo,įsiklausė ar nepasigirs koks garsas.Trakštelėjo šaka.Paskubomis padėjo nešulį ant žemės ir šūktelėjo:

-Ei, ar čia yra kas nors?-luktelėjęs kiek ,vėl šūktelėjo-Girdėjau kaip ėjai paskui,pasirodyk.Neversk manęs ateiti pačiam,bus blogiau.-apsižvalgė aplink,ieškodamas akimis kokios tinkamos sunkios medžio šakos , jei reiktų apsiginti.Iš už tankaus eglyno išlindo moteris, pamatęs ją žmogus nustebo.Mesdamas žemėn storoką pagalį paklausė :

- Ko tau ?Siuntė kas?- Nieko neatsakiusi moteris pritūpė prie gulinčio ant žemės nešulio, tarsi pati sau sušvokštė:

- Aš pražudysiu tave, tu atėmusi mano gyvenimą, dabar čia guli bejėgė,išsekusi.Manai pagailėsiu,priimsiu kaip savą, nesitikėk,- vyras matė kaip moteris ėmė drebėti tarsi drebulės lapas.Ji puolė plėšti nuo mergaičiukės audeklą,draskė jos varganus drabužius.Iš pradžių vyras lyg ir abejingai visa tai stebėjo, staiga priėjo prie moters,čiupo ją už plaukų ir nutempė į šoną.Ši lyg paklaikusi puolė atgal prie gulinčio kūno ir tėsiog nagais ,tarsi žvėris niokojo liesutę mergaičiukę.Ji , nuo skausmo atgavusi sąmonę dar bandė priešintis.Tačiau moteris buvo daug stipresnė, nuožmesnė.Apsiseilėjusi,išsprogusiomis nuo įsiučio akimis,inkštė,protarpiais ištardama padrikus žodžius:

- Yyy,užmuuušiu ,sulyginsiu su žeme,aaayyyyyaaaaa,nekenčiuuu...,-nežinia kuo viskas būtų pasibaigę jei ne stiprus smūgis į moters galvą.Po smūgio moteris akimirksnį sustingo,po to palengva atsigrįžo atgal tarsi norėdama pažvelgtį į tą kuris tai padarė.Tačiau antras smūgis patiesė ją žemėn.Griuvo ji lyg koks kalnas.Per kaktą nuvilnijo plati kraujo srovė,rankos dar konvulsiškai draskė miško paklotę.Išplėstų akių obuoliai vartėsi lyg paklaikę,lūpos krutėjo tarsi ji norėtų kažką jomis pasakyti.Vyras priėjo arčiau ir dar kartą trenkė jai pagaliu .]

Kieme sulojo šuo .Girdėjau kaip bobutė su kažkuo kalbėjosi,trinktelėjo durys ir viskas nutilo.Užverčiau sąsiuvinį, paslėpiau jį kaip visuomet ir nulipau žemyn, palikdama praviras palėpės duris.Ketinau ilgai neužtrukti ir sugrįžti atgal.Net nenujaučiau , kad užtruksiu bemaž pusantrų metų. Sugrįšiu atgal ieškodama paguodos,ramybės ir norėdama išsiverkt.Įėjusi virtuvėn išgirdau kaip barėsi motina su bobute:

-Aš tavęs juk prašiau, nesikišk.Leisk man pačiai spręsti

-Nagi, nagi,kaip jau tu čia nuspręsi viską.Galvota,mat

-Ničnieko tavęs neprašysiu.

-Ko čia dabar rankomis skeryčioji,ir negaila tau savęs.O kaipgi tavo ašaros, kurias liejai maldaudama jo neišeit,sugriovė gyvenimą.Žiūrėjo tik savęs.

-Betgi ne amžinai pykstama.Kodėl negaliu atleisti jei prašo.

-Aš neturiu jėgų klausyti šių tavo nesamonių.

-Pasakyk, kad sutinki ir neprieštarauji .Pasakyk, ko tyli.

-Man nepatiko,kad per tuos metus, kai jis gyveno čia nieko dėl šeimos nepadarė.Aš tikėjausi, kad bus man lengviau kai atvykot pas mane gyventi, bet ne.Viskas dar blogiau buvo.Sutrešo , sunyko namai,dirvos piktžolėm apėjo, aruodai tušti.Kaip tik žiema , tai šąlam.Puodan nieko nėr įdėti.O tu sakai, ko tyli.Viena gyvenau , taip nevargau .

-Jei tik nori , galim su Simona išeit

-Neplepėk niekų, žinai , kad neturi kur eit.O ir aš su tuo nesutikčiau.

-Tai ką man jam atrašyt-abi tylėjo.Bobutė mąstė, o motina laukė ką ji atsakys.

-Tai ką,-vėl paklausė motina

-Aijjajaijai.Tu dar nevisiškai pasimokei, dar mažai skaudino .Rašyk, kad laukiesi.Pažiūrėsim, kaip sureguos

-Jis gi žinojo

-Bet netikėjo,manė ,kad apgaudinėji norėdama sulaikyti.-motina nieko daugiau nesakė .Skubiai nuėjo į savo kambarį .Likusi viena bobutė pravirko.Priėjau prie jos ketindama paguosti, bet ji tik švelniai mane pastūmėjo į šalį tardama:

-Oi, sugriaus jis jai likusį gyvenimą, o mane kapuosna paguldys.

-Bobut,nereik šitaip.Nepyk tu ant jos,-užtariau motiną.Bobutė nieko neatsakė.Stipriai trinktelėjusi durimis išėjo laukan.Aš įslinkau į motinos kambarį.Ji sėdėjo prie stalo parėmusi ranka galvą, mąstė.Tyliai užvėriau duris.Netrukdysiu, tegu pabūna viena , dabar jai to labai reikia.Bet kodėl motina vis dar jo laukia,deja turbūt jei kažką labai myli, pamiršti nėra taip lengva.

-Simona, eikš truputuką ,- pakvietė motina mane,- Sakyk,ar tu myli tėtuką,ar norėtum, kad jis sugrįžtų,-ji pažvelgė į mane tokiomis akimis , lyg tai būtų jos nuosprendis gyvent jai ar mirt.Ką aš galėjau atsakyti, tiesą-kurios nebuvo.Ar melą,kurio taip pat nebuvo.Tėsiog gūžtelėjau pečiais ir tariau:

-Nežinau, nežinau.Mamyt,kaip nori taip daryk,-na ką gi daugiau galėjau pasakyti.Tai buvo patys tinkamiausi žodžiai ir teisingiausi.Motina nusišypsojo,patapšnojo man per patį:

-Gerai jau, eik.

Man atrodė,kad šito pilnai pakanka.Suaugusiujų santykiuose ne viską dar gerai suprantu,kartais jaučiuosi tarsi kūdikis.Per visą tą laiką kai buvom vienos be tėtuko, su motina apie jį nieko nekalbėjom.Kartais norėdavosi jį prisimint, bet pati pradėti nedrįsdavau.Ir ko gero tai buvo pasekmė paskutiniojo atsisveikinimo su tėtuku.Mama daug ką slepia.Ko vis važinėja į miestą, sako pas daktarus, bet ar tiesa.Gal tai tik dingstis vykti miestan ir ten su juo susitikinėti.Dabar man kilo dar didesnis noras pasikalbėti su motina,išgirsti iš jos raminantį žodį.Gal kada bus tokia atvirumo minutė.Grįžo bobutė.Pažvelgė į mane,lyg norėjo kažko paklausti bet numojo ranka ,nuėjusi kamaron ten kiek pasikrapščiusi vėl išėjo.Greit rugsėjis.Taip nesinori į mokyklą, ne kad tingėčiau, bet netraukia ir tiek.Draugių neperdaugiausia turiu,daugiausia viena slampinėju .Dalytė vyresnė už mane metais,tad taip kartais pasikalbam mudvi koridoriuje susitikusios.Ji su savo klasiokėm bendrauja, juk nesiveršiu jų draugijon.Turėjau ir aš gerą draugę.Kartu sėdėjom,visur vis abi eidavom.Tokia mažutė storuliukė , apvaliais skruostukais. Labai gražiai dainuodavo,o jau kaip piešdavo, kaip tikra dailininkė.Mokykloje visuomet puikuodavosi jos piešiniai.Auklėtojas sakydavo, kad ji turinti dievo dovanas, ne kiekvienas gali ir dainuoti kaip lakštutė, ir tarsi menininkas taip gražiai viską tikroviškai perteikiti popieriuje.Ji buvo labai kukli, visuomet nurausdavo kai būdavo giriama.Tiesa mokslai nekaip sekėsi,ypač rašymas.Jau tų klaidelių pridarydavo, kaip kokia pirmokėlė, na ir su skaitymu sunkoka.O va matematiką tai kaip voverėlė riešutus gliaudė.Kas ko nemokėdavome tai pas ją eidavome, kad paaiškintų ir išspręsti padėtų.Taip mokytoja ir sakydavo , jei vaikai ko nesupratot tai Donatos paklauskite.Va taip.Labai didžiavausi ja ir mūsų draugyste.O šį rudenį teks turbūt ir vėl vienai sėdėti , draugės neturėsiu.Donata prieš metus perėjo į kitą mokyklą, nes jos šeima išsikraustė gyventi į kitą kaimą, toli nuo čia, gal už kokių dvidešimties kilometrų.Dar ankšiau gaudavau nuo jos laiškų, po to viskas nutrūko.Kiek berašiau , atsako jokio.Taip ir pasibaigė mudviejų draugystė. Ištisi metai vienatvės, taip norėtųsi ,kad kokia naujokė ateitų klasėn.Iš anksto jutau, kad man bus nejauku mokykloje, tačiau nebuvo galimybės kažką pakeisti.Atsistojau ir susikišusi rankas į kišenes išėjau į lauką.Šalia tvarto bobutė vaikė avis nuo lovio:

-Tai kerėpla,-tarė bobutė tiesdama ranką prie virvelės kuria buvo aprištas avies kaklas,-vis nesiduoda pagaunama,bemaž suėdė visą paukščių lesalą.Padėk Simona ją pagaut, tai ir kitas galėsiu nuvest šalin.Svarbiausią ją, vedlę pagaut , o su kitoms nė vargt nereikės pačios paskui ją nueis.-bobutė žvilgtelėjo į mane ragindama žvilgsniu, daugiau prašyt nereikėjo.Bobutė pačiupo virvelę , bet avis staigiai trūktelėjo, bobutė neišlaikė lygsvaros suklupo ir griuvo ant kelių.Greit pribėgau įsikibau į avies vilnas,ir iš jėgų trūktelėjau į save.Avis subliovė,dar bandė bėgti, bet aš taip tvirtai įsikibau į ją, kad ši nepajėgė ištrūkti.Bobutė stojosi trindama sumuštą kelį:

-Tik vilnos nenuplėšk, o tai nė kirpt nebereiks,

-Ne , nenuplėšiu,-nusijuokiau.Bobutė priėjo , paėmė už virvelės :

-Nuvesiu jas į aptvarą, o tu nubėk žąsis suvyk į tvartą.

Buvau labai patenkinta, kad pavyko šitaip meistriškai pagauti avį.Kai tik suvijau žąsis nuėjau į sodą pasirinkt alyvinių obuolių.Šiais metais jų daug , nors ir lietaus neperdaugiausia buvo, tačiau gerai užderėjo.Atsisėdau po obelim.Atėjo bobutė ,prisėdo prie manęs ir paėmusi obuolį atsiduso:

-Obuoliukų daug.Galėtume ir turgelin nuvežti, tik nebėr su kuo.Pardavė Stepas Pilkšvį, kad ir senas buvo bet jėgos dar turėjo, ir sveikas, gerai įmitęs laikėsi.Ech,viską ištaksavojo, kaip savo.Kiek turėjau iškentėt, susilaikyt ko nepasakius .Vis Janikės gailėjau, o ir bereikalo.Būčiau paprieštaravusi, tai gal ir dabar viskas kitaip būtų.Dar laimė , kad karvės nepardaviau , o ir tą norėjo iškišt kaimynui pusvelčiui.Blogiausia, kad pinigų atliekamų neturim,greit ir tos pačios santaupos pasibaigs.Neišmanau kaip reiks gyventi.-Aš nieko nesakiau, kramsnojau obuolį ir klausiausi jos šnektos.

-Tai aš jau ir eisiu, tu čia ilgai nesėdėk.Pareik trobon, vakarienei blynų pasikepsim, turiu dar pernykščio medaus.Gal ir vėl Ona nepagailės, atneš sklidiną puodynę šio skanėsto.Juk bitelių daug turi.

-Gerai, dar kiek pabūsiu ir pareisiu

-Neužtruk, valgyti norisi,padėsi susiruošti- tarė nueidama bobutė.Jau beveik visiškai sutemo.Virš pilkšvų krūmokšnių kontūrų pasirodė plonytis besileidžiančios saulės ruoželis, kuris greit ėmė trauktis tamson. Virš galvos sušlamėjo obels šakos,beveik prie pat manęs nukrito keletas obuolių.Iš visų pusių ėmė slinkti tamsa.Jaučiau artėjančią vėsumą, sodri rasa padengė žolę.Tarsi kažkas nematomo nuvilnijo slyvų šakomis,šios gausiai apkibusios uogų kekėmis sunkiai sulingavo.Daržinės pastogėje ūktelėjo pelėda,visai netoli namų, krūmokšnių laukymėje kiauktelėjo lapė.Sodo patvoryje sulojo šuo, tarsi įspėdamas nekviestus svečius, kad čia šiukštu neitų.Baugoka, pakilau nuo drėgnos žemės ir nuėjau namo.Bobutė jau kepė blynus, nemažas kalnas pūpsojo lėkštėje.

- Sėsk prie stalo, tuoj dar dvi keptuvės bus ir eisim valgyti.Matai tavęs nebesulaukiau pati susiruošiau,- tarė bobutė,- Ką taip ilgai veikei?

- Ai , taip sau rymojau, žvalgiaus,- atsakiau-ar nepyksti, kad nepadėjau

- Ne, ką čia pyksi, būtų ko,-tuoj mestelėjo lėkštėn paskutinį gelsvą sodrų , nuo kiaušinių išpurtusį blyną,- Kviesk mamą, valgysim.Aš tuoj pieno įpilsiu, medaus atnešiu.

- Mamyt, valgyt,- šūktelėjau pravėrusi jos kambario duris

- Acha, tuoj.Jūs pradėkit be manęs, dar keletą sakinių parašysiu ir viskas,- atsakė motina.Bobutė nepatenkinta pildama iš ąsočio pieną suburbėjo.

- Keletą sakinių.Hh,visą knygą jam turbūt parašė,princui.Ale tų bobų ir kvailumas, kai įsižiūri į vieną,kas bebūtų,myli .Netgi šio žodžio nereiktų sakyti.Pasidaro ištikimos kaip šuo.Bjauru net žiūrėti.-taip jai bekalbant įėjo motina.

- Na , kur tie jūsų skanėstai. Taip prikvepinot visus kambarius, net seilė ištyso,-jau norėjo sėsti prie stalo , tačiau bobutė ją sulaikė:

- Kol dar nesėdi ,nueik į kamarą medaus atnešk.

- Oi , tai dar ir medaus bus,- patenkinta lyg vaikas šuktelėjo motina

- Nu nesimaivyk čia,-nepiktai pasakė bobutė.Valgėm blynus tylėdamos, paskendusios kiekviena savo mintyse.Apie ką nesunku nuspėti.Tik aš turbūt vienintelė klajojau tarp visų mūsų triejų. Apie save, -mokyklon neužilgus ,pamokų ruoša ir vienatvė .Motina galvoja greičiausiai vis apie laišką, tėvą ir svajojamą ateitį su juo.Bobutė manau taip pat mąsto apie laišką, kursai sujaukė jau spėjusį nusistovėti jos dukros gyvenimą, na dar ir apie artėjančius rudens darbus, apie pinigus,kurių labai trūksta ir apie netolimą žiemą,malkų tai nė skiedrelės.Sunku jai, visa rūpesčių našta slėgte prislėgė ,spauste prispaudė.Net galvos kilstelėti negali.Aš padėti nė kuo negaliu. O motina?Nežinau net pati,ką galvot ir ko ne.

-

 

- - - - - - - — — - - - - - —

 

 

Dabar , kai vasara liko praeityje ir kvėptelėjo pirmasis rudens atspalvis,peržengusi mokyklos slenkstį,jaučiuosi šiek tiek vyresnė.Ne todėl , kad paskutinieji mokymosi metai ,ir , kad teks vis dažniau pasikliauti savimi,iškentėti nepriteklių,ir nežinia ką dar.Teisingiau pasakius, teks man prisiimti nemažą naštą mūsų nelengvo gyvenimo.Ateities planų nekuriu, nes nežinau kas bus rytoj.Neįsivaizduoju savęs kitur ,svetimoje vietoje , be motinos ir bobutės.Tiesa,niekuomet net nekalbėjau apie savo išvažiavimą baigusi mokyklą.Manęs niekas ir neklausė ką veiksiu, ką galvoju ir kuo norėčiau tapti.Tarsi stora bambągyslė jungtų mane su jomis-bobute,motina.Kažkodėl vis dažniau imu galvoti apie save,apie ateinantį laiką, kuriame jaučiuosi suglumusi,ir atsidavusi ne savo valiai.Planai -tuštuma,ateitis-neaiški, ir t.t.t.t.t.Praėjo beveik jau dvi savaitės po rugsėjo pirmosios.Esu labai nepatenkinta savimi,lyg atsiskyrėlė slampinėju per pertraukas, be jokios draugijos.Pamokų metu , sėdėdama viena didžiuliame suole,įsirausiu jame lyg apkase, slėpdamasi nuo visų.Aš visiškai nenoriu su klasiokais bičiuliautis.Žinau , jie laiko mane keistuole,na ir kas. Kaip nors ištempsiu dar šiuos metus ir bai bai.Visą rytą ir iki pat vidurdienio kažkas vis nedavė ramybės,kamavo slogi nuotaika.Galop suskambo skambutis kviesdamas į paskutinę pamoką.Šeip taip ją išsėdėjusi išskuodžiau namo tarsi kiškis.Ir visą kelią tik taip, bėgtute bėgtute.Jau beverdama vartelius išgirdau motinos verksmą.Bobutės niekur nesimatė.Visi vartai atlapi,durys taip pat.Nedrąsiai peržengiau namų slenkstį nežinodama ką rasiu toliau.Virtuvėje, prie lango stovėjo Jis ,.Motina klūpojo priešais jį apkabinusi jo kelius,ir verkė.Stovėjau akis išplėtusi nežinodama nei ką daryti , nei ką sakyti.Tėvas žiūrėjo keistomis abdujusiomis akimis,buvo purvinas, nušepęs, nesiskutęs.Pamatęs mane džiaugsmingai šūktelėjo:

-O, grįžai išdykėle.Štai ir aš,ką nelaukei.-ir kodėl turėčiau jo laukti.Ką jis mano.Nelaukdamas pakol atsakysiu,ištraukė iš kišenės saldainių saują.Pažėrė juos ant stalo, manydamas , kad daro didžiulį įspūdį.Motina vis dar klūpojo verkdama,glostydama jam kojas.Man taip pasidarė bjauru,kad neapsikentusi riktelėjau:

-Pasiimk savo dulkinus saldainius ir išeik/.-apsisukau ir išėjau trankiai uždarydama duris.Tą minutę aš jo nekenčiau,kvailio.Nekenčiau motinos, klūpančios ir nusižeminusios prieš jį.Iki šiol man atrodė, kad už motiną brangesnio žmogaus nėra.Bet tiktai iki šios akimirkos.Kaip ji taip gali niekinti save ir jį paversti idealu,kuriam viskas galima,ir ant kurio negalima pykti,sakyti tai kas menkintų jį.Kaip jinai jį gindavo kuomet bobutė kalbėdavo su priekaištu dar jam kartu gyvenant ir jau po to, kai išėjo.Tėvas išėjo pas kitą,kūrė sau naują gyvenimą.Staiga parašo motinai laišką,ir dar keisčiausia sugrįžta.Mes buvome tik likutis jo praeities gyvenimo,ir jis, nusprendžia sugrįžt, į tą likutį. Pykstu ant jo, labai pykstu.Neatleisiu jam išdavystės,motina jei nori tegu atleidžia, tegu šliaužioja jam po kojom tarsi gyvatė, tegu glaustosi tarsi benamė katė.Jis išėjo su lig pavasario aidu, nusispjovė tėsiog į širdį.Dar ankščiau nejaučiau jam nieko,nei pykčio,apmaudo.Nebuvo jokio jausmo.Dabar , po viso to ką pamačiau, aš pažinau tą jausmą.

-Simona, Simonėle,kur tu,- šūkaliojo jis.Neatsiliepsiu.Nenoriu kalbėti, matyti jo.Esu įžeista vidumi.Pažėrė jis mat man dovanų.Koks dosnumas.

-Simona,-šaukė motina,- Simona,grįžk.-neatlyžo ji.Tupėjau patvorį už krūmokšnio ir tyliai pravirkau ,nenorėdama,kad kas mane tokią pamatytų,tuo labiau jie.nenoriu galvoti apie juos.Man pakanka savų paugliškų problemų.Jos prilygsta didžiulėm ir rodos gan sunkiai sprendžiamom. Žiauri tikrovė rūsčiai žvelgė į mane, gūžiausi nuo jos ,jaučiau , kad ji turės daug reikšmės mano gyvenimui.Jausmai nustumti į paskutinę vietą.Atsargiai išlindau iš po patvorio,prisitūpusi nutipenau iki namo galo,atsistojau nesibaimindama kad gali pamatyti.Nuėjau į sodo galą, ir per avietyną pasukau link sodo tvoros, išlindau pro joje esančią spragą ir pasileidau per lauką tekina link tetos Onos sodybos.Jau iš tolo pamačiau einančią bobutę.Ėmiau mosikuoti rankomis,ir vis šūkaliojau:

-Bobute,bobute-galiausiai mudvi susitikome.Ji žiūrėjo į mane išplėtusi akis,uždėjo kairę ranką ant krūtinės ir su išgąsčiu paklausė:

-Dieve,Simona,kas atsitiko

-Bobute, bobute-tariau tarsi neatgaučiau kvapo-Bobute

-Kas sakyk gi tu pagaliau,-papurtė mane bobutė-Ar mamai kas.Netylėk ,kalbėk.

-Bobute,-aprimusi prigludau prie jos ,-Jis sugrįžo.-apsiverkiau-Sugrįžo,toks šlykštus

-Kas, ar Stepas?

-Jis jis .O kas daugiau.Motina jam kojas glosto parpuolusi ant kelių.Nebeištvėriau,pabėgau.Aš nebegrįšiu ten kol bus jis.

-Nurimk vaikeli,eime

-Aš neisiu

-Einam,ar man vienai teks viską atlaikyti

-Neisiu bobute ten nei už ką.Aš negaliu į juos žiūrėti

-Manai man kitaip.Būsim abi. tai ir drąsiau bus, einam-paėmė mane už rankos ir vestinai nusivedė.

,,Ko aš kavailioju,,net gėda pąčiai pasidarė.Bobutė pažvelgė į mane ir liūdnai nusišypsojo, aš jai atsakiau tuo pačiu.Priėjusios namus mudvi stabtelėjome,susižvalgėme .Dar kiek palūkuriavusios įžengėme į kiemą.Atsargiai , tarsi bijodamos sudrumsti įsiviešpatavusią ramybę,ėjome trobos link.Bobutė pastūmė mažučius kiemuko vartukus.Šie atsivėrė tylutėliai.Priebučio durys buvo praviros,prasispraudėm pro jas nesukeldamos nė mažiausio garso.Staiga išgirdau uždaromų durų stuktelėjimą,čiupau bobutei už rankos.Ji atsisuko ir paklausė:

-Kas?-aš gūžtelėjau pečiais.Tuomet tarsi iš po žemių tėsiog prieš pat nosį atsirado jis,tėvas.Bobutė stabtelėjo,ložtelėjo iš netikėtumo atgal.

-Kas gi dabar, motin.Ar vaiduoklį pamatei.Še žiūrėk , aš gyvas,sveikas namo pargrįžau.-toks pasitikintis savimi,išdidus lyg kokią malonę suteiktų mums.Bobutė akimirksnį sudvejojo, po to stumtelėjo jį sakydama:

-Geriau negyvas.Ir ne motin aš tau.- tėvas akylai pasižiūrėjo į bobutę.

-Taip ,bet juk ankščiau tai taip ir vadindavau.Argi ne .Norėtum ,kad negyvas būčiau?

Įėję virtuvėn pamatėm motiną sėdinčią prie stalo.Ji pjaustė duoną storom riekėm ir dėjo į lėkštę šalia jau supjaustytų parūkytų lašinukų.Motina atsisuko į mus.Ji visa švytėjo,tarsi kas nežemiško būtų šalia jos.

-Simonėle, nubėk į daržiuką,mačiau dar agurkėlių yra.Parnešk vaikeli,kokius keturis, penkis.

-Niekur ji neis,-lyg kirviu nukirto bobutė,-Agurkėėėlių,še špygą ,-ir prikišo prie pat nosies tėvui.Šis sustatė lūpas trūbele,švilptelėjo.

-Ei,kas čia dabar.Motin,na kam tu šitaip

-Lauk iš mano trobos,lauk.Kad nė kvapo tavo neliktų

-Mama liaukis,-pakilusi nuo kėdės tarė motina,-Nurimk,reiks ir išeisim

-Ach, jau dabar ir išeisit.Reiškia pakvietė ,mandra esi jau dabar…. kartu.Aaa,kokie mes.

-Nurimk, motin.Nesikarščiuok,-sodriu balsu pritarė tėvas,-geriau sėskim, pakalbėkim

-Neturiu aš su jumis apie ką kalbėti

-Liaukis mama,tu kaip mažas vaikas,jau tikrai..-bobutė prisitraukė krėslą prie krosnies ir atsisėdo.Tėvas su motina taip pat atsisėdo ,tiktai šalia stalo.Tėvas paėmė duonos uždėjo storoką lašinių riekę ir padavė man.Dar lyg ir nenorėjau imti,bet šis brukte įbruko man į rankas.Nurijau susikaupusias seiles, nebuvau dar valgiusi nieko , išskyrus pusryčiams miežinių kruopų košę.O dabar jau gerai įdienojo, link vakaro diena krypsta.Pažiūrėjau į bobutę,bet ši nuleidusi akis gniaužė rankas.Galop nebeištvėrusi nosį kutenančio nuo duonos ir lašinių sklindančio kvapo atsikandau didelį kąsnį.Greit kramsnojau,vilgiau seilėmis ir rijau gardžius kasnelius.Pajutau akylą žvilgsnį,atsigręžiau ir krūptelėjau.Primerkusi akis,suspaudusi kietai lūpas,linguodama galvą į mane žiūrėjo bobutė.Tarsi atsiprąšydama jos dėl savo tokio elgesio tariau:

-Bobulyt,aš gi dar nieko nevalgiau nuo pusryčių

-Mestelėjo ir tau kąsnį,žiaumoji,-rūsčiai tarė ji

-Mama,nesikabinėk prie vaiko.Nesvetimo valgo,tėvas atvežė.Geriau sėstum šalia mūsų ,išgertum stikliuką Stepuko atvežtos degtinikės,aprimtum,pasikalbėtume,-ramiai su malonia veido išraiška pasiūlė jai motina.

-Na motin,-įsiterpė tėvas,-sėskim pagaliau ,užmirškim nesutarimus.Būkim kaip tikra šeima.- bobutė vis dar tylėjo. Iš veido matėsi ,kad atlyžta nuo pykčio.

Rodyk draugams

Rašyti komentarą