BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zuvedra skrenda audroje psl 34 - 37

- Na, o man kodėl?

- Kad iki to privedėm vaiką….kaip mes nužmogėjom.Nė lašo meilės neliko artimam,rodos ne tokios skurdžios esam…

- Ai nebenoriu apie tai kalbėti,nereikia man tų nesamonių.Pati turiu apie ką galvoti…gėda ne gėda.Kalbos beprasmės,jokios naudos.Einu laukan,o tai sudurnėti galima nuo tų šnektų.-tarė motina

- Eik eik,-atrėžė bobutė,- tu kaip visuomet,kai jau reik ką pamąstyti ,bėgi.Visuomet tokia buvai.Taikiais vis pasprukti nuo keblumų.

Valgiau nenoromis košę,užsigerdama avižiniu kisieliu.Bobutė sėdėjo ant mūriuko ir užsisvajojusi žiūrėjo per langą,kažkur į nežinomą tolį,paskendusi savo mintyse.Valgiau ir mąsčiau,kaip keistai viskas klostosi,tarsi kas tyčia ,nematomas sukiotų visą įvikių eigą.Buvusią ramybę tarp mūsų tarsi ištrėmė,ir dievo pasaulis atitolo ,užsivėrė visos durys vedančios į malonų džiaugsmą. Ką čia beišmąstysi,nors ir kunkuliuoja verda protas,galvoje minčių raizgalynė.Rytoj iš pat ryto lipsiu palėpėn,jau ir nebeatmenu kada bebuvau ten.Kaip tie mano užrašai,laukia nesulaukia manęs.

Visą naktį lijo.Girdėjau,kaip lietaus lašai barbeno į lango stiklą- maloni muzika.Ir jau iki pat ryto nebegalėjau užmigti.Nežinia iš kur atsiradusios mintys, kaip tie lietaus lašai, barbeno į mano pasamonę.Raizgėsi pynėsi ir kilo vis aukštyn, sukeldamos vaizdinius, kuriuose regėjau save ir ….Andrių.Esu tarsi vandenynas po audros ,pasišiaušusi ir jautri.Kas verčia kentėti va šitaip,be jokio pagrindo. Mąstyti ir kurti tai ,kas gali sukelti neapykantą net širdžiai artimiems.Nekenčiu viso pasaulio,nes jame nerandu sau vietos.Dabar atrodo, kad stoviu šalia ribos, kuri skiria mane nuo šio ir kito nematomo, bet įsivaizduojamo pasaulio.Argi galima suvokti visą esmę to , ko niekaip negali perprasti.Pati žinau, kad teks man išeiti ir gyventi tenai…Dieve, nuo šios minties norisi klykti.Širdis tarsi ledas sustingusi, be jokio meilės jausmo, be šilumos ir ką galiu duoti kažkam tai, ko pati neturiu. Esu sustirusi nuo nūstumimo.Keistai suvokiu tą gyvenimą, ir nepradėjusi dar jo gyventi, jau pavargau nuo jo. Kraujo tvinksniai pliumt pliumt smilkiniuose ir keistas slėgimas širdyje. Dar pabandyti pakalbėti su motina, gal yra kokia nors mažutė viltis nutraukti tą absurdišką susitarimą.Kaip įtikinti, kad dar nesu pasirengusi šiam išbandymui. Tegu visą likusį gyvenimą praleisiu padėdama motinai, nei gyvensiu svetimą.Rinkau žodžius,dėliojau juos mintyse, kad vėliau nesustodama susikaupimui galėčiau išsakyti motinai.Tyliai prasivėrė durys.

- Miegi ?,- palausė motina

- Ne, mamut, nemiegu,- atsakiau pakeldama galvą nuo pagalvės

- Ir aš negaliu niekaip užmigt.Tas lietus vis bilsnoja.

- Acha, o man patinka,- ir jau ketinau lipt iš šilto patalo.Motina prisėdo ant lovos kraštelio.

-Nesikelk, gulėk.

- Gal po anklode nori.Kambaryje drėgna ir vėsoka.

- Gerai,- motina prigulė šalia.Anklodė ankščiau atrodžiusi tokia didelė dabar buvo per maža.Prigludau prie jos šilto kūno.Prisiminiau ,kuomet buvau maža ,dažnai miegodavome drauge ,apsikabinusios ir laimingos.Ji sekdavo pasakas,o aš užsimerkusi klausydavaus jos ramaus balso.Ir net pati nepajausdavau,kaip užsnūsdavau.Ir dabar atrodė,kad vėl esu maža mergytė,gulinti šalia motinos ir klausanti sekamos pasakos.Nuo to gerumo net apsiverkiau.

- Ko dabar, dukryt ?,-glostydama galvą paklausė ji.-Kas spaudžia tavo mažą širdukę?

- Mamut, aš taip nenoriu išeit, man taip baugu vien nuo šios minties, kad reiks tarp svetimų tenai būt.

- Manai, kad aš geriau jaučiuosi?Nurimt niekaip negaliu,viduje tarsi degčiau,laikau kiek beišgalėdama aimaną, kuri tarsi vėjas veržiasi.,-drebančiu balsu kalbėjo motina-Aš negaliu pasakyt, kad neliūdžiu, meluočiau.Ir šypsotis iš visos širdies , taip pat negaliu.Kaip išmokti gyventi be sąžinės graužaties,be kančios.

- Mamut,gal galima jiems atsakyti….juk būtų geriau visiems.Aš noriu likt čia amžinai.

- Ohh,vaikuti.Ir aš norėčiau,kad liktumei,bet.

- Kodėl,kodėl negaliu?Aš noriu likti čia ir būti savimi.

- Nežinau kaip bobutė su jais tarėsi, ką kas kam žadėjo.

-Bet juk pabandyti gali, ji paklausys tavęs.

- Paklausys….neeežiiiinau.Jau tiek visko negero jai pridariau, vargu ar pajėgsiu kažką pakeist.Bobutė savo nusistątymo nekeis,visa taip gražiai sudėliojo.

- Tu kalbi apie išėjimą pas tetą Oną?

- Taip,taip.Mch,kančia jai per sunki.Ji stipresnė už gailestį.

- Kančia.

- Kančia…Jos nusigręžimas nuo manęs , tavęs.Nuo savęs ir tiesos.

- Kaip tai,aš niekaip nesuprantu ,kodėl ji taip daro….kam.Ar dėl savęs.

- Dėl visko, dėl visko.Aš pabandysiu pakalbėti, bet neprižadu, kad kas pasikeis.Tikrai, aš pasistengsiu.Dabar miegok,miegok.- palengva tarsi migla pakilo ji iš lovos,apkamšė mane tarsi mažytę anklode, pabučiavo kakton ir išėjo.Likau ir vėl viena dar didesnėje sumaištyje, tačiau su mažučiu viltį nešančiu žodeliu ,,gal būt,,.

 

-Nieko negaliu jau padaryt,-pabudino skardus bobutės balsas,-visiškai nieko.Jau aptarta ir rankom sukirsta .-šūkaliojo ji.Greit pakilau iš lovos paskubomis apsirengiau.Tyliai įsliūkinau virtuvėn nedrįsdama pertraukti šio pokalbio triukšmu.

-Nemanau ,kad jau taip viskas galutinai sutarta,-netvirtu balsu kalbėjo motina-Juk

-Jokių juk,- pertraukė ją bobutė-Čia ne vaikų žaidimai.Kaip aš galiu jiems pasakyt,atleiskit gerbiamieji,nieko nebus…kaip pinigus grąžint,juk jų nebėr

-Pinigus…tai tu paėmei

-Paėmei paėmei,-susierzino bobutė-iš ko manai mes viską apmokam,iš ko gyvenam…ar manai , kad Ona vis mums kiša.Nėr taip.

- Bet mama,kaip šitaip

-Ot taip,visa tarsi i sąsiuvinį surašyta.

-Dievuliau,nebūčiau patikėjusi,kad taip nutiks.Parduosiu savo vaiką…už skatikus.

-Vot,tai nebūtum patikėjusi

-Bet tu ,mama ,tokia visuomet buvai arti teisybės,kovojai už kiekvieną jos pasireiškimą, dabar gi pati nusisukai nuo jos.Ir dėl ko,dėl lašinių brįzo

-Pati tuos lašinius kirtai ,kad net ausys linko

-Eik ir pasikark ,žmogau dėl tokios va kiaulystės

-Kas pasikeis…karsies,pjausies.Visa visviena liks.Likimas kaip dievo pirštas,neapsimesi jog nepastebėjai.

-Ir daug jų paėmei,na pinigų,ar daug…

-Pakankamai.Jei reiktų atiduot ,tai su viskuo ką turim ir dar drauge mus pridėt ir to nepakaktų.

-Eik tu sau,-šūktelėjo motina

-Va tau ir eik

-Bet kur tu šitiek praleidai?

-Eik tu kvailike.Argi manai čia viskas per trumpą laiką išėjo.Ne vienus metelius taip skolinau.Pinigas slidus greit kaip koks ungurys slyst tarp pirštų,tiek jų ir tesimato.Ateina laikas,kai reik skolas grąžint,o nėr iš kur.Kaip besuktum uodegą ,vis vien spąstuosna įkiši.

-tai tu pati pasiūlei Simoną

-Eik jau ,eik,-skėstelėjo rankomis bobutė,-kur jau aš.Nė mažiausios mintelės nebuvo.Taigi pats Klemensas prasitarė,oi sako ,kokią gražią anūkėlę turi.Aš nieko nesuvokdama jam ir sakau -graži, darbšti, nė karto nesirgusi.Norėtum tokios marčios.O jis nelabasis,jo jo.Ot ,kad mums tokią,tai gal sutariam.Už skolą.Sakau jam ,ar pašėlai,kas dabar vaiku skolas grąžinėja.O jis gudrus velnias,taigi iš ko atiduosi.Sako, aš tave su visu tavo turtu paimu ir tai tu ,tavo dukra ir anūkai iki pat grabo lentos man dirbti turėtumėt.Žinai ,taip baisu man pasidarė.Pravirkau,sakau ,bijok Klemensai dievo šitaip kalbėdamas nelaimę sau užtruksi.Šis tik nusijuokė ,nueidamas dar mestelėjo.Kai skolinai apie dievą negalvojai, ir velniai žino, išvis ar pagalvojai, kaip šitokius pinigus grąžinsi.Manei dovanosiu.

Abi nutilo.Tylėjau ir aš.Pabodo taip sėdėti,kiek pasimuisčiusi jau ketinau eiti laukan,ši slogi tyla mane kamavo.

-Kur susiruošei,-paklausė bobutė

-Laukan.Ar negalima

-Galima,tik niekur neužlysk,kad nereiktų ilgai šūkaliot.Iki pietų turim pas siuvėjėlę Romutę nukakt,gražios medžegikės gavau.Tau kaip tik bliuskelė išeitų

-Gerai,aš tik kiemuke būsiu, na gal dar palėpėn užlipsiu,-tariau vildamasi,kad tam ji neprieštaraus.

-Ko vis ton palėpėn laipioji,ar kokį kavalierių turi užsislėpusi,-tarė motina.Bobutė pažvelgė į mane.

-Jokio kavalieriaus ten neturiu,ir jau senai bebuvau toj palėpėj….tas kavalierius būtų badu miręs.-tarusi šmurkštelėjau pro duris laukan ,kad dar nesugalvotų ko manęs paklausti.mat kaip nepatikliai žiūrėjo į mane bobutė.Kieme pūtė žvarbokas nuo lietaus pravėsęs vėjas.Danguje būriavosi pilkšvai baltų debesėlių pulkeliai,kuriuos vėjas gainiojo, tarsi avis piemuo avis krūvon susispietusias.Pernakt prilytuose kieme pelkelėse murgdėsi antikės.Žąsų nesimatė.Tikriausiai bus už tvartuko nukrypavusios,ten prūdukas bus pilnut pilnutėlis vandens.dar kiek pastovėjusi lauke,apsisukau jau ketindama lipt palėpėn,kai netikėtai sulojo šuo.Pažvelgusi per varandikės langą pamačiau ateinenčią tetą Oną.Na ir ačiū dievui,kol jos plepėsis turėsiu gražaus laiko palėpėn pabūt ir skubėt nereiks.Paknopstom laiptais aukštyn,ten kur galiu netrugdomai pabūti su savimi. Atsidūrusi palėpėje pirmiausia akis nukreipiu į slaptavietę,didžiulę medinę skrynią.Atrodo viskas taip ,kaip paskutinį kartą palikau.Atokiau nuo jos stovi kiek mažesnė skrynelė,ant jos visuomet sėdžiu kuomet norisi pamastyti.Praeidama pro palėpėje esantį langą žvelgiu į dangų.Jame skraido maži paukštukai.Kokia laisvė.Pavydžiu jiems,tai ne aš ,kad esu įkalinta ir be jokio galėjimo pasprukti.Kad būčiau tokia kaip jie ,tai skrisčiau kuo tolyn nuo šios man skaudžios nemielos vietos.Norėčiau pakilt aukštai aukštai,kad akys neregėtų šio pasaulio,kad širdis neskaudėtų ir protas nesikamuotų beieškodamas tos tiesos,noro, kursai lyg žarija degina visą sielą.Ar galėčiau ten aukštybėse suprast ir sužinot kur slepiasi tikrovė.Kuri lyg sapnas atklydęs iš tamsos pasaulio užgožia protą pilkuma.Pilkuma, lydinti ir glūdinti kasdienybėje tarsi šešėlis.Kodėl visuomet galvodavau ir tikėdavaus ,kad duris į ateitį galiu atverti tik pati.Dabar turiu rankomis pridengt akis ,nes tikroji tiesa akina.Turiu pridengt ausis,nes tiesos žodis tarsi garsas ,tarsi kulka atskrieja tėsiog į mane ,tėsiog į mano buvimą.Einu lyg žvyruotu keliu basomis,šaltis lyg švinas kausto visa prie ko prisiliest turėčiau.Skausmas ir aimana užgožia viską.Jaučiuos lyg medis ,lyg šakos pavargusios nuo amžino sūpavimo,nuo troškimo ,laukimo, ir turėjimo.Laikas skuba ,dar dienai nepasibaigus sodrus vakaras atsliūkina kartu atsitemdamas nakties garsus,kurie aidi ir skubina ,vis ragina užverti viską kas nebaigta ,palikt rytojui ir atsikvėpt.Kuo daugiau mąstau ,tuo imu aiškiau suvokt ,jog pasaulis tarsi bedugnė,ir dabar aš stoviu ant šios bedugnės nepatvaraus krašto.Ir meilė,likimas , gyvenimas-tai tik žodžiai,neturintys pradžios ,pabaigos ir vienadieniai.Kodėl žinodama, kad rytas išauš,ilgiuosi jo.Ir ,kad atėjus vakarui vėl bus naktis ir kelias į sapnus vėl klaidins tikrovėje.Žinau ir tai ,kad negaliu nieko pakeisti,nes nėra kam atverti duris į šviesą.Baisu likti be žinojimo,baisu likti tamsoje ir baisu kai šviesoje kyla noras uždegti žvakę.Prisiminiau aš sapną , kurį sapnuoju kasnakt:skrendu lyg paukštis išskėtusi rankas.Žvelgiu į žemę tokią mažytę ,trapią ir…svetimą.Kaskart užmerkdama akis stengiuosi nuvyt mintis kurios šį sapną grąžina vis į nesibaigiantį tęsinį.Rytais prabudusi galvoju,kuo jis reikšmingas man.Ir tuomet nesibaigiančios mintys ima kamuot mane,gąsdina sielą,išjudina protą ir priverčia mąstyti.Taip klajodama bijau,kad vienakart imsiu ir paklysiu savyje ir toje minčių galybėje,gausybėje.Kaip bebandyčiau suvokti jų esmę ,negaliu tikėti jomis….nes tai tarsi neegzistuoja.

Palėpėje oras buvo šiltas.Čia galėčiau išsėdėti visą dieną, ir nesijausti vieniša.Man patinka vienatvė,joje aš tarsi dalinuos į dvi dalis.Viena iš jų tikroji Simona, kita gi -tik atvaizdas likučių.Ir kurioj iš jų yra mano protas ,negaliu net pati suvokt.Atrodo ten,bet ne.Aš čia,o gal ten….ir taip iki begalybės.Tai žaidimas,kurį valdau.Nes vos tik panorėjus galiu ir vėl būt dvi vienoje. Buvau bepradedanti rašyti,bet neišturėjusi viduje susikaupusios sumaišties pravirkau tarsi kūdikis pasikūkčiodama ir drebėdama visu kūnu.Netrukus aprimau.Sijono kampučiu nusišluosčiau ašaras,atsiverčiau sąsiuvinį ir-

[Tyliai šlamėjo žolė.Joje ,vinguriuodamas aukštai pakėlęs galvą

šliaužė žaltys.Didžiuliai rasos lašai pakibę ant žolės pūpsojo tarsi maži balionėliai.Vos palietus žolės stiebelį,lašeliai atkibdavo ir nukrisdavo ant žemės.Vienas toks lašas bliukšt ant mažutės žalčio galvelės.Šis šnypštelėjo iškišęs mažą liežuvėlį ir greit nusliuogė tolyn.

Ilgą laiką vyras stovėjo prie tysančio suglebusio moters kūno.Ranka tvirtai suėmęs drauge su pasmakre kaštoninę barzdelę,primerkęs akis įsistebelijęs žvelgė kažkur tolyn į patį miškelio tankynę.Tarsi norėjo savo veriančiu žvilgsniu kiaurai pežvelgti ją.]

Rodyk draugams

Zuvedra skrenda audroje psl 28 - 33

-Dar kiek ir įkliuvusi būčiau,tu vaikeli nepasakyk motinai…Surasim laišką ir išsiūsiu,pažiūrėsim kas gausis.

 

 

-.-.-

 

Jau pats vidurys balandžio.Saulė dosniai žarstė šilumą žemei.Sparčiai džiūvo arimai,sausėjo pievose pelkės, ir karklai brandino pumpurus.Vyturėliai visą dieną pakilę padangėse linksmino savo čiurenimu,žvaliai po kiemą vaikštinėjo vištos, ir žąsys skubinosi į didžiają pelkę už tvarto pasipliuškenti kol ji visai neišdžiūvo.Žiemos viešpatavimo nebeliko nė kvapo.Saulė anksti teka ir žėri visą dieną,ir jau pačios dienos gražumas atsispindi tvyvuliuojančioje šilumoje.Rytai giedri,tik švelnus vėjelis dar gainioja vos juntamą pavasarinės nakties vėsumą.Dangus skendi šviesoje,ir tarsi pridrabstyti balti debesėliai retkarčiais dar užstoja saulę,bet trumpam ir tai ne kasdien.Įdėnojus oras pritvinksta šilumos,ir visa tai byloja , kad pavasaris skubinasi įšildyti kaip dera . Galiausiai taip ir bus, dar keletas dienelių ir pavasaris įsiviešpataus.Šiandiena man sukako penkiolika metų.Man tai labai daug.Manyje kaip ir gamtoje budo pavasaris;jausmų galybė,naujas pasaulis su savo įstatymais,liepsnojanti širdis ir ramybė gulinti sielos gilumoje,snūduriuojanti ir kaip koksai žvėris laukianti tinkamo momento prabusti savo jėgoje.Nuo ankstyvo ryto bobutė pluša prie krosnies.Kaimynas Klemensas paskerdė paršą,tad darbo nemažai.Man teks plauti žarnas,jau blogiausias darbas,bet ką padarysi ,negaliu atsakyti.Motina su vaiku ir taip vos susitvarko, ką čia jos beprašysi,tiesa siūlėsi pagelbėti,tačiau bobutė liepė nosies nekišti ir pačios susitvarkysiančios.Ji kalbėjo apie save ir mane.Bet svarbiausia ne tai,jaučia mano širdis, kad bobutė kažką slepia ,bet ką.Klaust kažkaip nedrystu,užgniaužiu savyje smalsumą,bandau užgožti jį kitomis mintimis.Šiandiena kažkokia keista diena.Vos prašvitus prabudau,markščiojaus mieguistomis akimis,stengiausi vėl užmigti ,tačiau nepavyko.Pragulėjau taip tuščiai pakol bobutė neparagino keltis .Vėliau atvyko kaimynas ,kartu atsivežė sau pagalbininką Andrių .Jo pasirodymas mane tarsi sudrebino.Visą laiką kol sukinėjausi aplink jaučiau jo žvilgsnį.Mane tai trigdė ir jaudino.Norėjosi slėptis , nesirodyti jam ,tačiau bobutė kaip tyčia vis mane siutinėjo.Tai tą atnešk ,tai tą nunešk,galiausiai ir skerdieną teko kamaron sunešti.Žinoma drauge su juo.Kažkodėl nesidžiaugiau.Jo akys kažkaip keistai degė,žvilgsnis buvo skvarbus tyrinėjantis ir drauge paslaptingas.Jis veikiau priminė kažką tokio nemalonaus ir pavojingo.Vos tik pažvelgdavau į jį,nurausdavau.Vieną akimirksnį mudviejų žvilgsniai susitiko.Abu žiūrėjome vienas į kitą,ir nesuprantamas jausmas ėmė kilti kažkur iš papilvės.Kilo kaip koks sliekas šaltas nemalonus ,stabtelėjo ties krūtine ir liovėsi.Tuomet širdis ėmė pašėlusiai plakti-tuk tuk tuuuk,tuuktuktuk.Bijodama, kad jis neišgirstų šio pašėlusio plakimo,beveik begte išbėgau laukan ,palikdama jį vieną kamaraitėje.Jo buvimas nebebuvo man toks malonus kaip aną kartą , kuomet susitikome pirmą kartą .Aš nesišypsojau,vengiau lygtai netyčia jo prisilietimų.Aiškiai jaučiau ,kad jis stengiasi kaskart mane paliesti,nors pirštų galiukais ,vos vos.Darbas buvo beveik baigtas,norėjau kaip greičiau nueiti į savo kambrėlį ir ten pasislėpti …nuo jo.Tačiau bobutė neleido man to padaryti.Iš virtuvės jinai man šūktelėjo:

- Simona,eik pakviesk Klemensą su Andrium ,tegu plaunasi rankas ir sėdasi prie stalo,baigiu tirpint taukus .

-Kodėl aš?- paprieštaravau.Bobutė nustebusi pažiūrėjo į mane,tačiau daugiau nieko nesakė.Apsirišusi skarą išėjo laukan.Neužilgo sugrįžo.Nukaitė nuo krosnies puodą su kunkuliuojančiais taukais , pastatė ant aslos.Nusišluostė rankas į prijuostę,priėjo prie manęs.Abi atsisėdome ant mūriuko,dar kiek padvejojusi ji prabilo:

-Tu jau didelė…ne pagal metus atrodai subrendusi.-jos balsas sudrebėjo,veidas pablyško.Paliečiau jos ranką ,jaučiau kaip ji virpčioja. Ką ji nori man pasakyti?Ką tokio svarbaus,kad reikia šitaip jaudintis.

-Bobut tu išblyškusi,kas nutiko?

-Ach,kaip man sunku kalbėti , netgi nežinau nuo ko pradėti…Šį vakarą ateis Klemensas su Albina ,drauge ir Andrius .

-Na ir kas,- apsimečiau rami ,nors iš tiesų tai mane išgąsdino.-Turbūt vakarieniausit,skerstuvių tai neėmė.

-Lauksim jų vaikeli ne kaip kaimynų…..o kaip būsimų uošvių ir būsimo žento-aš nevaliojau ištarti nė žodžio,akyse sutvisko ašaros.Bobutė apkabino mane,priglaudė prie didžiulės savo krūtinės.

-Gėda man vaikeli,oi kaip gėda.Kad tu žinotum kaip blogai jaučiuosi dabar taip kalbėdama.

-Ar aš gerai supratau,esu kažkam pažadėta be savo noro.-atstūmiau bobutę,viduje užvirė kraujas,ėmiau degti pykčiu:

-Kaipgi šitaip,kaip tu galėjai..O mama žino ?-bobutė palingavo galva.Čia jau buvo smūgis.

-Nežinau ką aš turėčiau sakyti,ką man dabar daryti.Bobut , aš nenoriu tekėti už Andriaus,nenoriu…Aš bijau jo , jis man baisus.Aš nenoriuuu,-parpuoliau ant kelių ir pravirkau.Bobutė ramino mane,atėjo ir motina,Visaip stengėsi mane paguosti,bet aš negalėjau nutilt ,negalėjau neraudot.Viduje sieloje atsirado tokia nyki baisi tuštuma ,kad atrodė jog tuoj mirsiu. Man kilo noras joms pasakyti kažką įžeidžiančio, gluminančio.Taip troškau peržengti nykios realybės ribą,kuri mane atskyrė nuo manojo laimingo pauglystės gyvenimo.

-Tu kaip nori,o aš šitaip negaliu.Širdį skauda bežiūrint kaip mano vaikas iš baimės nežino ką daryti.-tarė motina-Negaliu žiūrėti , kaip perpus drąskosi jaunutė nesubrendusi jos siela.

-Sakai širdį skauda,- pyktelėjo bubutė-Galvoji,kad aš akmeninė,širdies neturiu,kad leidžiu va šitaip vaikui kentėti.Skauda ir man širdis, ale dar kaip skauda.Naktimis užmigti negalėjau po susitarimo.Vis girdžiu žodžius ,,tvirto sudėjimo,zgrebna,,.Ir naktimis už sienos tavo Jane vaiko verksmas,tavo rauda ,privertė mane taip pasielgti.

-Bet kaip tai įvyko,negi atėjo sakydami išleiskit Simoną už mūsų Andriaus.

-Viskas krūvon susidėjo…O , kad Jane ir tavo pasirinkimas čia daug lėmė.

-Koks pasirinkimas?

-Tu nori , kad Stepas sugrįžtu ir liktų čia suvisav.Man to nereikia,išeisiu aš iš čia palikdama jus vienus,gyvenkite kaip išmanote

-Ką tu čia kalbi,juk pati sakei , kad reikia pasirūpinti Simonos ateitimi,o va dabar mane prikiši.

-Argi ne taip.Ką ji čia gero matys pas jus gyvendama,visą gyvenimą bus tavo pagalbininkė.Savo gyvenimo niekuomet neturės per tuos darbus,o čia žmonės geri ,pasiturintys .Andriui labai patinka,o ir Klemensui su Albina prie širdies ,neužgoš ir neprikiš niekuomet nieko.

-Iš kur žinai ,gal kaip tik bus tik dar viena ranka prie ūkio.

-Ne,protingi jie….sako kuomet Simona baigs mokyklą tai galės eiti gyventi pas juos,iš pradžių tegu taip gyvena, o paskui kai sukaks aštoniolika susirašys.

-Mama, bet ji juk dar vaikas,vaiiikas.

-Kartais gyvenimas priverčia suaugti.Kai tik Simona išeis išeisiu ir aš pas Oną,jau viskas sutarta.Gal nors senatvėj ramiai pagyvensiu, be skurdo.

-Tai viskas dėl manęs.Jei Stepas negrįžtų tai ir Simonai nereiktų išeit ir tu liktum?-bobutė nieko neatsakė.Buvau jau aprimusi,šniurkščiojau nosim ir klausiausi jų pokalbio.Jačiausi kaip ir ankščiau ,tarsi nieko nbūtų nutikę,ir visas pokalbis tai tik paprasčiausias nesutarimas tarp motinos ir dukros,be jokių skaudžių pasekmių.Motina stovėjo prie lango ir žiūrėjo blėstančią saulę.

-Tuoj sutems.Kelintą sakei ateis?

-Apie devintą

-Eisiu pažiūrėsiu ką veikia Zigmukas,tylu kaip niekad.-motina išėjo.Bobutė ėmė ruošti vakarienę.Stebėjau ją tylomis,tuščia širdimi ,pasmerkta atskyrimui .Žvelgiau aš į šią moterį tarsi jos nepažinčiau,tokia buvo man svetima,nemiela ir ….daugiau nieko.Šioje žemėje esu viena,viskas buvę malonaus susiję su bobute nugrimzdo į pačią nykiausią gelmę.Aš nebetikiu niekuo,nebėr gailestingumo.Kad būčiau laiminga man pakanka likti čia ,bet…dabar jau nebežinau,ar teisingai mąstau.Kaip neapkenčiu jų visų-bobutės,kad jos širdis dreba iš baimės dėl savojo ,,be skurdo,,gyvenimo;motinos ,galvojančios tik apie save ir apie Stepą, nesvarbu kokia kaina tektų mokėti norint jį susigrąžinti;kaimynų,pasinaudojusių senos moters naivumu,ir jų sūnaus Andriaus ,kuris įžvelgė manyje savo moterį, nors dar visiškai panašėjančią mąstymu į vaiką,ir visiškai nesvarbu , kad manęs kaip žmogaus čia visiškai nėra.Aš tarsi koksai daiktas, kažkam patiko ,kažkam trugdo ir kažkas patenkintas,kad pagaliau bus padėtas geron vieton.Nežinau ar širdis atlėgs,ar pajėgsiu jiems atleisti.Svarbiausia mano gyvenimo dalimi taps būtinybė taikytis su naujuoju pasauliu,kuriame tapsiu troškimų indu.Ateinantys įvykiai klostysis sava linkme,kuriais nežinosiu ar verta pasikliauti.Nežinau kaip gyvenimas įgaus prasmės,nes aš keistu būdu be savęs atradimo žengsiu juo.Žingsnis po žingsnio tolyn vesiu savo sielą ,pasikliaudama nuojauta ir įsitikinimu.Mano suvokimas atsilieka nuo šio laiko momento,ir pats žvelgimas į gyvenimą perdėtai nesubrendėliškas.Gal ramybė padės suvokti save,ir gyvenimą paversiu tėsiog nuotykiu.Subrendusių žmonių pasaulį tvyranti paslaptis man dar ilgai liks neatrasta.Ji tarsi milžinas,žvelgs į mane iš šalies,stebės ir gal būt neleis man suklysti.Bet šiuo metu mane kausto baimė ,nežinojimo ir apgaulingos tikrovės.Kada išmoksiu pasitikėti savo nematomu vedliu,kurį nuo pat vaikystės jausdavau šalia,bet niekuomet nesileisdavau jo užvaldoma.Nebejaučiu mylinčių jėgų,jos išblėso tarsi vakaro žara.Likau tik simbolis to, kas ankščiau sudarė kažkieno gyvenimo kelio dalį.

Saulė visiškai pasislėpė už horizonto.Iš vakarų pusės pamažėl slinko pilkai juodas debesis.Jis buvo didelis ,putlus tarsi duonkubilyje iškilusi mielinė tešla.Pagalvojau ,bus lietaus.Bet tai buvo tik ateinančios nakties apkloto dalis,nes už jo tarsi kokia anklodė ėmė ryškėti juoduma.Sparčiai temo.Gal neatvažiuos,toptelėjo mintis.Tačiau to momentu tolumoje pasirodė neaiškūs šešėliai,kaskart artėdami vis ryškėjo.Tai jie,vistik atvyksta.Atsudusau ,trumpa ir apgaulinga pasirodė ši vakaro tyluma.Pasiskubinau trobon.Žinojau,kad susitikimas neišvengiamas,tačiau norėjosi tai kiek įmanoma atitolinti.Kad taip sustabdžius laiką,tėsiog lengvu piršto spraktelėjimu.Troboje sukiojosi bobutė,šalia palei krosnį su Zigmuku ant rankų stoviniavo motina.Pamačiusios mane abi šyptelėjo ,tarsi tuo norėdamos nuteikti mane geranoriškai.Netrukus kieme sulojo šuo,bobutė išėjo laukan ,o aš pasinaudodama tuo į savo kambarį.Motina dar ketino kažką man sakyti, tačiau aš net nestaptelėdama ,paskubomis uždariau paskui save duris.Kurį laiką troboje vyravo tyla.Ir staiga, tarsi kas būtų atvožęs skrynią ir išleidęs triukšmą, pasigirdo skambūs balsai.Kažkoks sunkumas ėmė slėgti krūtinę,spausti plaučius ir deginti širdį.Klausiausi kas vyksta anapus durų.Virtuvėje girdėjosi garsi kalba, ,skambėjo juokas ir lengvas lėkščių skambčiojimas.Kiekvieną akimirką laukiau kuomet prasivers mano kambario durys ir įeis jis.O kas bus jeigu Andrius norės mane pabučiuoti. Taip Stepas visuomet darydavo, vos tik įeidavo trobon,apglėbdavo motiną tarsi vaiką ,prispausdavo prie savęs ir imdavo karštai bučiuoti.Kaip man reiks elgtis.Už durų pasigirdę sunkūs ir trumpi žingsniai,nutraukė mano sumišusį mąstymą.Sulaikiusi kvėpavimą prigludau prie durų,prispaudusi ausį stengiausi įsiklausyti kas vyksta anapus durų.Žinau,kad už jų stoviniuoja bobutė.Jos žingsnių nė su kuo nesumaišyčiau,stovi matomai nedrįsdama praverti durų.Jaučia savyje kaltę , o gal tėsiog nežino kaip aš pasielgsiu.Užtrauksiu gėdą ne sau , bet jai.Štai ko ji bijosi.Palengva atsitraukiau nuo durų,prisėdau ant lovos krašto ir laukiau kas bus toliau. Praėjo gal pora minutėlių ,plačiai atsivėrė durys,įėjo bobutė:

- Gal prisėstum prie mūsų?

-Ne,ne.Tai ,kad nenoriu-paskubom pasakiau,nežinodama ką tokio svaresnio ištarti.Bobutė jau ketino užverti duris,kai Andrius ištarė:

-Nevaidink Simona,ar girdi?-man taip ūžtelėjo galvon jog rodėsi tuoj nualpsiu.Giliai kvėptelėjau oro,mintyse save raminau,rodosi kiek palengvėjo.Bet kas iš to,juk laukia manęs,o ir negaliu atsakyti griežtai ne.Nebuvo net laiko apsvarstyti savo elgesio būnant ten, prie jų.Ilgai truko tyla.Spengianti ir nemaloni.Ir kas man beliko daryt,lėtai pakilau nuo lovos,rankomis palyginau glamžytą sijoną,mestelėjau piktą žvilgsnį bobutes pusėn ,dar kartelį kvėptelėjau oro ir žengiau virtuvėn.Už gausiai valgiais apkrauto stalo sėdėjo man visiškai svetimi žmonės.Motina laiminga veido išraiška su broliu ant rankų ir jie ,žmonės kurie dabar labiausiai yra paveikę mano gyvenimo kelio kryptį.Visi sėdėjo ir suklusę laukė ką pasakysiu.Aš mėginau nusišypsoti,tačiau vietoj šypsnio gavosi kvaila grimasa.Ketinau kažką dar ištarti,tačiau vietoj žodžių keistai sumostingavau rankomis,tarsi kažką norėčiau apčiuopti.Galiausiai prisėdau ant kėdės,nuleidau galvą lyg prasikaltęs vaikas,ir laukiau, kas bus toliau

-Na…-pakėlęs stikliuką tarė Klemensas-išgerkim.

Susidaužė visi pakėlę sklidinus stikliukus skaidraus gėrimo.Stebėjau juos viena akimi ,lyg vagis stengiantis viską aprėpti,tačiau likti nepastebimas.Andrius pakilo ,priėjo prie manęs paėmė už rankos :

-Graži tu .

-Kas…Aš ,graži…-nustebusi pažvelgiau į jį.Jo žvilgsnis patvirtino man pasakytus žodžius.Jis dar pastovėjo kiek,ir prisėdo šalia.Aš staiga giliai atsikvėpiau,tarsi būtų trūkę oro.Kažkaip kvailai jaučiausi.Peržvelgiau sėdinčius.Šie išplėtę akis stebėjo mane ir Andrių.pamatę mane žiųrinčią į juos,sukruto.Klemensas krenkštelėjo,kumštelėjo savo žmonai šonan tarsi ragintų kažką sakyti,nesulaukęs to ko tikėjosi, pats prakalbo;

-Gerai, viskas gerai…na ko dabar tylim …tai gal išgerkim.-moterys pritariamai palinksėjo galvomis.Dzinkt dzinkt,vėl linksmai suskambčiojo stikliukai.Tik Andrius negėrė.Stipriai spaudė mano ranką lyg bijodamas , kad galiu pabėgti.Man labai nepatiko tai,tačiau nieko negalėjau padaryti.Keletą kartų bandžiau išvaduoti ją ,tačiau Andrius ranką paimdavo vėl ir vėl.Galiausiai supratau,kad teks kentėti.Mintyse meldžiau dievą,kad kuo gričiau baigtųsi ši kankynė.Bet laikas slinko begalo lėtai.Moterys kalbėjosi tarpusavyje,retkarčiais įsiterpdavo Klemensas.Žinojau,kad jie slapčiomis stebi mudu,ir stengsis nepraleisti nė vieno žodelio jeigu imtume kalbėti.

-Oi,kaip jau vėlu,-aikelėjo Andriaus motina,-ruoškimės vyrai namo

-Jo ,vėlu,-pritarė žmonai Klemensas.

-Tai gal dar pasėdėkit ,-bandė užlaikyti svečius motina.tačiau šie buvo neperkalbami.Bobutė tylėjo,tarsi jos tai visai nejaudintų.Pakilau ir aš su didžiuliu džiugesiu širdyje,lengviau atsikvėpiau.Kaip gerai ,kad viskas štai taip baigėsi.Nereik man daugiau priverstinai čia sėdėti,ir apsimetinėti ,kad man tai įdomu.Andrius liūdnai pažvelgė tardamas:

-Tai viso…Greit pasimatysim

-Kažin-paskubom atsakiau

-Andriau,-šūktelėjo Klemensas-skubinkis.

Andrius suspaudžia mano pirštus,žvilgteli ,tarsi norėtų akimis išsinešti visą mane,pakšteli skruostan ir išeina.Bobutė skubinasi paskui ,išlydi svečius.Atsainiai pažvelgiu į motiną,ši supuoja brolį ir tyliai niūniuoja .Grįžta bobutė.

-Man kažko neramu,nelabai patiko Simona.

-Kaip kokia paršė,kriuktelėjai ir baigėsi tuo tavo kalba,-pašaipiai pritarė motina

-O ką turėjau daryt,išbučiuoti juos,nusilenkti ar pašokti

-Ko dabar čia išsidirbinėji,-pyktelėjo bobutė,-atrodei kaip kokia laukinė…tarsi nevisprotė.Ar negalėjai gražiau pasirodyti.

-Ko vaipaisi,kvaile,-šūktelėjo motina,-taip tai protinga dediesi, o kai reik tai to proto nei su žiburiu nerasi.

-Ai , Jene, nieko tu jai nebesakyk, jei nenori gerai gyvent tai ir nereik.Dėl jos kvailikės stengiamės.

-Tas ir yr ,kad nesuvokia ką daro

-O ką aš,-bandžiau gintis-buvau žado netekusi,išsigandau.Tai ,kad man to Andriaus ir nereik,ar svieto pabaiga laikosi ant jo.

-Ojojoj,kokia iškalbinga,-nustebusi pasakė motina,-Mums iki jos protingumo dar toli.Tai ,kad tokia galvota esi, tai ko čia pliurpi,kad prabilt negalėjai

-Ai, baikim.Žiūrėk,Simona,kad per savo kvailumą verkt nereiktų.-tarsteli bubutė,dar kiek pastovi ir nueina į savo kambarėlį.Motina dar žvilgteli į mane , gūžteli pečiais ir išeina.Lieku viena,tarsi įšalusi į aslą,negalėdama pakrutėti iš vietos.Visi susierzinę,pikti ir nusivylę,tik aš viena lieku patenkinta , tuo kas čia įvyko.Bet kodėl nesidžiaugiu,kažko maudžia širdį ir keisčiausios mintys lenda galvon.Gal visai be reikalo piktdžiugiškai šypsausi,bet ,kad ir išties,kažkas buvo nutikę,nesugebėjau normaliai mąstyti,kažką malonaus pasakyti.Tarsi kas iš vidaus mane stabdė,ir kaustė.Apskritai, visas vakaras niekam tikęs.Nusliūkinau kambarėlin,tylutėliai uždariau duris,atsiguliau.Gulėdama tamsoje ,žvelgiau į mažą šviesos ruoželį ,kursai skverbėsi iš virtuvės pro durų tarpelį.Norisi verkt,keista, kodėl apima sunkumo ir kaltės jausmas.Ką tokio padariau,kad sąžinė taip griaužia.Užmerkiu įskaudusias nuo įtemto žiūrėjimo akis,migdau save viena mintim,kad ryt bus kitaip.

Rytas.Prabundu nuo baksnojimo ,tarsi kas norėtų kiaurai perverti.Atmerkiu vieną akį,po to kitą.Priešais rūškanu veidu stovi bobutė,rankoje laiko lopetėlę kuria vis bakst bakst man petin,šonan.

- Bobut, kas .Ko čia dabar tu šitaip,gali ir kiaurai .

- Kelk,ot ir badysiu.Ko šviesos neišjungiai,visą naktį spigino.Kas mokės?

- Nežinau,-jau lipdama iš lovos teisinaus,-kažkaip pamiršau

- Pamiršau.Ar jau taip sunku nuspaust mygtuką,- vis bambėjo ji

- Nepyk,juk ne kasdien taip

- Dar to betrūko ,kad kasdien palikinėtum,-eidama virtuvėn tarstelėjo bobutė.Aš išėjau paskui ją.Prie stalo sėdėjo motina ,parėmusi galvą maišė šaukštu garuojančią kruopų košę.Aš prisėdau šalia.Motina pakėlė akis,kilstelėjo antakius,tarsi nustebusi.Aš pažvelgiau į ją ne ką mažiau nustebusi.Bobutė dėdama košę lėkštėn prabilo:

- Nu ,ir kaip šiandien jautiesi Simona?

- Kaip,nesupratau ,- paklausiau jos

- Po vakarįkščio cirko

- Kokio cirko?- vis niekaip neperpratau jos

- Durne,kuo save laikai,atsakyk normaliai,- piktokai tarstelėjo motina

- Ar galit vieną kartą pasakyt,čia nedurninusios.Nežinau apie ką kalbat.

- Tu Simona čia neišsisukinėk,kažko netokia pasidarei….kitokia…,- padėdama man lėkštę pasakė bobutė.Ot pačios kaltos esat,kad tokia esu.Dabar jau nebesulauksit iš manęs nieko gero.O kas padarė mane grubia ,skaudžia žodžių išmetimu.Jau norėjau atsistoti ir išeiti taip nebepakeliamai pasidarė ,kad norėjosi verkti.Tačiau bobutė uždėjo ranką man ant peties:

- Sėdėk,ir nepurkštauk…valgyk

- Jei ant manęs pyksit ,verčiau leiskit išeiti,kad ko dar bjauraus nepasakyčiau,- vos sulaikydama ašaras pasakiau atgal sėsdama ant kėdės.Motina nusijuokė.Bobutės veide atsirado mažutė šypsenėlė:

- Gerai jau gerai. Aš tai jau nebepykstu,nu gal biškuti,dėl vakar…

- Ar dėl šviesos?,-paklausiau

- Na ir dėl jos, bet labiausiai….

- Gali nesakyt ,jau žinau,-suprasdama ką turi mintyje bobutė,-kad buvau kaip stuobrė,na prie jų.Juk taip,ar ne.

- Nu ,kad taip, lygtai apie tai.Žinai gėda ,ne dėl tavęs kiek dėl savęs.

-Mama,ką tu čia nusišneki,-įsiterpė motina-Ar tai tau gėda?Ji turėtų čia labiausiai gėdytis.O tu kaltini save.

- Ir tau turėtu būti gėda

Rodyk draugams

Zuvedra skrenda audroje psl 23 - 28

už pusryčius , tik čia ji buvo greitesnė.Mirktelėjo ,nusišypsojo ,pastūmėjo link manęs duoną ir tarė:

-Valgyk,nesidrovėk.Jei ne mudvi , tai šunys pasimėgaus.Kiek tik telpa tiek ir valgyk, į mane nekreipk dėmesio.Jei padėjau vadinasi reik valgyti ir galima valgyti.- kiek patylėjusi ,baigdama gerti kakavą teta paklausė-Ar namie mėsikės turit?

-Ne tetut neturim.Kiaulę kurią ketinom skersti , bobutė paliko veislei , o paršiokai dar maži ,gal velykom ir bus jei augs gerai.O tai vienais metais pirkom iš Paupio,paršiukai net šventą dieną neaugo,maistą dykai pūstijo, šerius augino ,o patys kaip kokie žiogai buvo.Ką iš tokių paimsi, kaulai ir skūra.Pinigai sumokėti ką bedarysi…..Tai dabar patys turėsim veislinę , paršiukų bus ir dar parduoti galėsim.

-O, ir aš pirksiu.Nereiks turgan važiuoti.Ta kiaulaitė iš gero lizdo,didelė.

-Acha, ir bobutė taip sakė.

-Gerai , tu baik valgyti o aš eisiu paskambinsiu į ligoninę ,gal jau ir apie Janikę ką sužinosiu.-teta išėjo, o aš likusi viena prisivalgiau iki valios,net persivalgiau.O kam čia palikti, juk sakė , jei ko ir nesuvalgysiu šunims atiduos.Liks ir jiems,va kodėl tetos šunys kaip meitėliai nupenėti.Ko nesuvalgo, vis jiems atiduoda.Sėdėjau prie stalo pilvą išvertusi lyg varlė, garsiai atsirūgėjau bet tuoj susizgribau, kad ne namie,nemandagu.Jaučiausi tarsi apspangusi nuo gausių pusryčių, mataravau kojom kaip visuomet,tai bjaurus įprotis.Jei čia būtų bobutė tai pasakytų-kipšiuką supi,pripras ir neatstos.Žiūrėk visur ims tave sekioti, vis pasupti prašys.

Žinau , kad tai tik jos juokai, o jei ne.Va ir dabar kojas supuoju, gal išties kipšiuką supu pati to nejausdama. Žodžiuose yra tiesos,o ne vien prasimanymai.Atmenu , girdėjau pasakojant kaimyną,kaip kažkur mieste sename bute vis kažkas slampinėdavo po namus , nors visi šeiminykščiai sėdėdavo virtuvėje .Ir taip būdavo kasdien, kai tik visi susirenka virtuvėn taip ir prasideda.Ne kartą mėgino išsiaiškinti keliamo triukšmo priežastį, bet veltui.Iš pat pradžių jie nežinojo džiaugtis ar bijoti.Vaikštinėjo tas kažkas po kambarius,bilsnojo sienon, kad esantys virtuvėje girdėtų.Varstė vonios duris,atsukinėdavo lemputes ir būdavo , kad netgi kruopas, cukrų išbarstydavo po koridorių.Kiekvienakart grįždami namo su baime rakindavo buto duris,nes nežinodavo ką ras ir ko tikėtis iš nematomo šeimininko.Atsitokėjo jie tik tuomet kai vienakart grįžę namo rado visą butą apverstą , o gėlės augusios vazone buvo suneštos į virtuvę ir susodintos į puodus.Tuomet tą pačią dieną jie išsikraustė.kaip toliau viskas ėjosi neaišku.Štai kokių dalykų būna pasaulį.Nebemataruosiu kojom, o tai bus blogai,juk nuo kojų nepabėgsiu,teks kankintis.

- Na tai geros naujienos vaikeli-linksmai šūktelėjo man teta,- tai geros.Tuoj aš apsirengsiu ir eisim bobutę nudžiuginti.

-Tai ir man pasakyk tetut,ką motutė turi?

-Pakentėk,nesakysiu.Grįšim abi tai ir sužinosi.Še maukis Dalytės kelnes,megztuką.Manau tau kaip tik bus.

Skubiai apsirengiau,bet buvau supykusi ant tetos Onos, kad man nepasakė, juk ir aš laukiau norėjau sužinoti naujieną.Slapukė.Tuo tarpu teta maišiukan kažką iš kamaraitės įsideda,pristumia liuktą, kad visa šiluma laukan neišgaruotų ir išeinam.

Lauke švietė saulė,po kojom gurgždėjo minamas sniegas ir lengvas šaltokas vėjelis kaitino skruostus.Klampojau per nesenai iškritusį sniegą,stengdamasi dėti koją į tetos pėdsaką.Ne kad sunku butų eiti, tėsiog šeip ,dėl smagumo.Karts nuo karto pakeldavau akis , pažvelgdavau į priešais einančią tetą , į jos plačią nugarą.Ji buvo apsivilkusi gauruotus kailinius,apsirišusi storą skarą ir atrodė tokia didelė grėsminga,lyg didžiulė meška.Nešėsi per petį persimetusi maišiuką,ar tai nuo nešulio ar nuo sunkaus ėjimo vis garsiai atsidūsėdavo .Visą kelią pūškavo-hūū,hūūū.Tikraa meškaa.O aš , kaip kokia nabagė,mažutė,smulkutė vis iš paskos,klept klept,klept klept .Ir kelias eiti namo prailgo,ėmiau vis dažniau persikreipusi žvelgt pro tetos šoną namų pusėn, ar dar toli.Namai jau matėsi, dar truputuką ir būsim vietoj.Vieną akimirką norėjau netgi aplenkti tetą, bet susilaikiau, pagalvodama, kad netinkamai pasielgsiu.Juk mes beveik parėjome.Dar kiek ir namai.Teta Ona pravėrusi virtuvės duris, vidun įleido didžiulį kamuolį šalčio, dėdama maišiuką ant aslos šūkteli:

-Tai Gene,dėk taureles, pilk naminikės, na ir kviesk prie stalo.- Bobutė kilsteli nuo kėdės, pasitaiso plaukus, perbraukia delnais prijuostę.Ji nusišypso vos pastebima šypsena ir žengteli į trobos vidurį:

-Prašom prašom.Ale kokį džiaugsmą atnešei,Onut.Mat ir naminės užsigeidei, o taip nė pro kur jos tau negali įsiūlyti.

-Oi Gene,uždusau kol atėjau, dar tiek prisivilkau bijodama sušalti.Leisk kiek atsikvėpti.

-Sakai uždusai,turbūt labai skubėjai?

-Rodos, kad nelabai,bet metai matomai neleidžia ….Na ir juk ne iš tų lieknųjų esu.Ne tokia kaip tu,skiedrelė.

-Nu pasakei skiedrelė,va pažiūrėk visos grožybės kaip ant delno,nei pridėsi nei atimsi,o tu sakai skiedrelė.

-Kur jau tau lygintis prieš mane,tokias kaip tu tris sudėjus , būsiu aš viena,-taip tarusi teta nusikvatojo.Bobutė šyptelėjo, ketino dar kažką pridurti, bet mostelėjo ranka ,palinksėjo galva tuo įrodydama, kad visiškai sutinka su Onos palyginimu.

-Tai gal Genut arbatos?

-Su medumi,-paklausė bobutė

-Tai gal ne,taip be nieko…tik nelabai karštos.Va visa dar sukaitusi esu, o taip troškina.-bobutė ruošdama arbatą,tarsi atsiminusi tik dabar mane nepatenkinta paklausė:

-Kur tu buvai , ar nežinai ,kad laukiau ,pergyvenau…Ko stovi kaip įbesta , padėk man.Renkis apdarus , nestypsok kaip svetima.

-Nesibark Gene,-užstojo mane teta- Aš neišleidau.-atsisukusi į mane teta tarė:

-Eik vaikeli renkis ir į bobutės tauškaulus dėmesio nekreipk.

Aš ir nekreipiau, juk gerai pažįstu bobutę .Ne iš piktumo šitaip kalba, tokia jos kasdienė kalba.Susėdusios aplink mažiuką staliuką ,kurį bobutė atnešė iš savo kambarėlio,moterys neskubėdamos valgė tai ką atnešė viena ir kita savo mėgstamų valgių.Karts nuo karto nugerdamos iš taurelių aštraus gėrimo,šnekučiavosi.Pasiskubinau persirengti savais drabužėliais,Dalytės kelnes ir megztuką susuku ritinėlin ir atnešusi į virtuvę padaviau tetai.Šios jau įkaitusios nuo geriamos naminikės,gana garsiai kalbasi ,protarpiais nusijuokdamos.Tai pašėlusios, kad ir nebejaunos.Prisėdu kamputin šalia krosnies,paremiu galvą rankomis ir klausausi jų pašėlusios kalbos.

-Oh, pameni Gene koks karštas buvo tas kerdžius Henrikas

-Ar tas vokietukas

-Nu tas,kur karves išmelždavo slapčia

-Tai jis vokietukas,nuo Tilžės kilęs.

-Ai, nežinau iš kur jis buvo,bet geras bobinčius

-Jo jo,bet su mergom tai nėjo, tik su žanotom

-Tai sakau , kad bobinčius.Mergų neliesdavo,ir net neprasidėdavo

-O kodėl

-Kiek girdėjau , tai su bobom jokio vargo, jei kas tai juk vyrus pašonėj turi

-Malonius bučinius dalino….erzino mergas

-Ak ir nebjaurus buvo,saldainiais viliojo , dovanom

-Turėjau ir aš su juo meilės romaną

-Žinojau Gene, žinojau

-Iš kur

-Negi manei ,kad pas tave vieną vaikšto

-Negi jis gyrėsi pas katrą eina

-Ne, bet mačiau kaip kartą iš tavo pakluonės išėjo

-Ot, matai maniau, kad niekas nežinos

-Kur jau tau.Mudvi be vyrų,bet ir ne mergos,taigi nebuvo ko saugotis.Pačios sau ponios.

-Kartais žinai sunkus tas ponavojimas…vienatvė, kankinanti ir negailestinga.-atsiduso teta.Bobutė tylėdama į taureles įpylė naminės, atsisuko į mane ir paklausė:

-Gal ko užvalgyti nori?-papurčiau galva,nes dar nuo pusryčių buvau soti.Moterys kilstelėjo taureles,dzin susidaužė ir vienu įpu iki dugno išgėrė.Nieko neužkandusios dar po kartelį išgėrė.Teta Ona ranka pasirėmė smakrą,bobutė atsirėmusi į palangę pažvelgė pro langą ir tarsi sau pasakė:

-Nejaugi teisybė,kad gyvenimas šposus krečia,ir skaudžiai baudžia už klaidas,kad ir nesavas…O jeigu galėtum žinoti kas kur ir kaip, tai gal ir tų klaidų nebūtų,gal kiek mažiau kentėtum per visą gyvenimo laiką .Negaliu sakyti, kad labai jau kentėjau,bet tos laimės tai ir neregėjau.Kažkur už kampo slėpėsi jinai ,žvelgė vokčiomis ir šaipėsi iš mano nemokšiškumo.Dar ir dabar širdis tarsi spygliuota viela apraizgyta,kraujuoja vis primena ,kad nepajėgčiau užsimiršti.

-Manai tau vienai šitaip,-tarė teta Ona-Manai aš esu patenkinta savuoju gyvenimu.nieko negalėjau priimti į savo namus dienos šviesoje.Kad ir turtinga, pasipuošusi, linksma,graži ,kas norės imti velnio apžavėtosios….bergždžios.Tėvų prakeiksmas ir kas iš to jei rankas pridėjusi prie krūtinės meldi atleidimo , gali laukti tik nemalonės.-teta paraudo ir didele balta ranka pridengė akis.Ji verkė.Man taip buvo gaila jos .Gailėjau jų abiejų,nes judviejų gyvenimas buvo tarsi vienas, be galo panašus.Bobutė pasiūlė jai išgerti.

-Et, bala nematė, išgerkim ir išnyks širdgrauža.

-O ,kad būtų galima šituo gėrimu visą liūdną praeitį nuplauti,tai galėtum juo visą kūną numazgoti,sielą praskalauti.Nepažintum savęs ir nereiktų būkštauti nei dėl praeities , nei dėl ateities.Stovėtum išverstomis akimis ,pilnut pilnutėlis gyvenimo džiaugsmo,žiūrėtum kitiems į akis,išsišiepęs tarsi visi tau būtų artimi bičiuliai.Nei tau naktys , nei tau dienos…laikas puf kaip koksai burbulas ir nėr…..Bergždžia likau ,visų priešakyje kaip stabas smerkiama,spjaudoma.Kilnumo nė ženklo,nors iš garsios giminės kilusi.Kiek gulėjau kryžium prie altoriaus , meldžiau dievo atleidimo.Dievas atleidžia savo vaikams už jų neapgalvotas klaidas,o va žmogus nepajėgia to padaryti.Žinai Gene,jaunystėj vis sapnuodavau, kad joju ant balto žirgo,apsivilkusi baltą suknią,su ramunių vainiku ant galvos ir paauksuotu diržu per juosmenį.Joju aš ant žirgo išskėtusi rankas lygtai norėčiau kažką apglėbti,kažką paimti…-bobutė linksėjo galva, siūbavo lyg kokia medžio šaka,pritardama savo draugės kalbai.Teta Ona liūdnai nusišypsojo,puikiai suprasdama,kad tik Genė gali ją suprasti ir užjausti, nes tos atjautos mažai tepatyrė savo gyvenime.Aš dar ilgą laiką negalėsiu pamiršti to atviravimo ir gal būt dar labiau pamilsiu šias moteris.Teta nutilo,lyg ko laukdama, lyg dar ką norėdama sakyti ,tačiau kilstelėjo nuo kėdės aiškiai ruošdamasi kelionei.Bobutė įžiebė žibalinę lempą,blausus ruoželis nusidriekė per aslą.Teta vis dar kažko lūkuriavo neskubėjo.Bobutė priėjo prie tetos,apkabino ją ,pakštelėjo skruostan:

-Ak tu mano mieliausioje drauguže,ir ką aš daryčiau be tavęs?

-Ir be mano pagalbos,-su juoko gaidele tarstelėjo teta

-Ir be tavo lašinių-pridūrė bobutė ir taip smagiai abi nusijuokė , net ir mane juokas suėmė.Vis su pokštais juodvi,nemirtingos šposininkės.

Jau visai vėlai vakare išėjo teta Ona iš mūsų trobos.pro nuogas medžių viršūnes bolavo mėnulio pilnatis,visur buvo tylu , tik girdėjosi garsus tetos alsavimas.Sniguriavo.Šaltas vakaro oras gaivino įkaitusius moterų veidus,raudonis dar labiau plieskė jų putliose skruostuose.Teta Ona pažvelgė į dangų ,atsigrįžo į bobutę ,patapšnojo jai per petį :

-Na Genut, tai jau eisiu.Mat kaip įsivėlino,o dar visa namie ruoša….eisiu kol nepradėjo stipriai snigti.

-Ačių tau,jau iki pat grabo lentos būsiu tau skolinga

-Baik ,tegu geram reikalui visa atitenka, nei sunyksta per niek.Būta čia ko dėkoti,juk kaip seserįs esam.

-Kaip seserįs…visur ir visuomet viena kitai padedam,nepamirštam kas svarbiausia pasaulį.

-Sudiev

-Sudiev.

Teta Ona apsisuko ir palengva nuėjo per kiemą, vos matomu jau iškritusio sniego padengtu takučiu.Aš įsmeigiau akis į tolstantį jos šešėlį.Dar minutėlė ir tetos nebesimatė,tiršta sniego širma paslėpė ją nuo mano akių.Bobutė timtelėjo man už rankovės:

-Einam trobon…ar padėsi man apsiliuobti tvarte.

-Padėsiu,-ir taip būčiau jai padėjusi,juk nesunku ,o ir darbo nebijau.Troboje kiek apsitvarkiusios išėjom tvartan.Žinau,kad gyvuliai nesulaukdami šeimininkės tyliai nerimauja.Vos tik atidarėm tvarto duris sumykė karvė, jai iš paskos kriuktelėjo kiaulaitė ir visu garsu ėmė žviegti paršiokai.Tik avys buvo kantrios tarsi suvokdamos, kad triukšmu nieko nepagreitinsi,kiekvienam savo eilė.Tuoj subėgo paukščiai,apspito atneštus su jovalais kibirus.Žąsys ištempusios ilgus kaklus kaišiojo snapus į tirštus garuojančius kibirus,tik vargšės vištaitės su gaidžiu negalėjo pasimėgauti tirštimu.

-Štiš paukšteliai, štiš,-nepiktai vijo juos šalin bobutė,-pilk vaikeli lesalą ,ar nematai, kad neduoda man ramybės-paragino mane bobutė.Skubiai išpyliau kibirą vištom paruošo lesalo,pakviečiau paukščius prie jiems skirto lovio.Šie grei suskubo,puolė paknopsto,lipdami vienas per kitą.

-Matai kaip triukšmauja,-pildama kiaulėm jovalą tarė bobutė-kaip visuomet ,vis alkanos ir alkanos. Ak tos vištos,jau tokios nekantrios ir visuomet trūksta lesalo.Va žąsys ,rimtos ,santūrios.Pagagena , retkarčiais pasižnaibo bet taip niekuomet neparodo savo alkio.

Aš nieko neatsakiau , tik klausiausi jos ir stebėjau kaip gyvuliai tarsi atsidėkodami už suteiktą sotumą jau ramiai sau kapstėsi, muistėsi,kedenosi.Baigusios tvarto ruošą, sugrįžom trobon.Nusiavusiosir nusipraususios ,atsistojusios basomis kojomis ant šaltų cementuotų grindų,palinkėjusios viena kitai labos nakties nuėjome kiekviena į savo kambarėlį miegoti.Atsitūpusi ant kilimėlio ,kursai buvo pamestas palei lovą,atsiklaupiau, ir,suglaudusi abiejų rankų delnus ir užmerkusi akis sukalbėjau maldą ,nekasdienę,bet tą kurią su kiekvienu mano ištartu žodžiu meldžiau dievo viso kas būtina ne man , bet mano mylimiems žmonėms.Meldžiau laimės savo motinai,kad jos širdis būtų užpildyta gerų jausmų,ir kad pagaliau susitaikytu su savimi ,suvoktų ,kad gali pasirodyti jos gyvenime žmogus užtikrinantis saugią ateitį.Meldžiau sveikatos tetai ,kad niekuomet nesirgtų ir ilgai gyventų ne dėl mūsų,kad ji nusipelnė atjautos, meilės ir artumo. O labiausiai meldžiausi už bobutę,kad jai skirtas gyvenimas būtų daug geresnis nei dabar yra , ir kad jautrios skaudžios patirties netektų pajausti,kad jos širdžiai nebereiktų raudoti dėl artimo klajojimo užrištomis akimis.Baigusi maldą ,įlipau į lovą ir nuleidusi galvą ant kietos šiaudinės pagalvės susimąsčiau.Būna tokių dienų , kai žmogus jautiesi toks varganas , toks biednas dūšia,ir toks nelaimingas mintyse.Tokiomis akimirkomis suklumpi netgi ant mažiausios dulkelės,ir neturi ką pasakyti nei sau nei tam kam labiausiai reikia paguodos.Ieškai būdų išreikšti save,stengiesi suvokti,perprasti tai kas glūdi ten,kur nematoma ir neapčiuopiama.Gyvenimas tarsi vedlys,vedantis už rankos ir staiga paliekantis tuo momentu kai jo labiausiai reikia.Nesuskaičiuojama daugybė svajonių,jos tarsi vejasi ,stengiasi aplenkti nenorą suvokti, kad jos būtinos.Kad kasdieniam gyvavimui tai tarsi kaip kalbėjimas su savimi,tarsi palaikymas savęs ,ir nebijojimas išreikšti apsisprendimą ,ko išties mes norime.Bijau suvokti,kad esu priklausoma nuo motinos , nuo bobutės.Jose atsispindi mano vienatvė,stebiuosi kartais, kad mano siela savo troškimu aplenkia mano amžių.Mane tai gąsdina,tarsi stoviu ant ribos ,kurią peržengti neturiu nei galios , nei drąsos.Tiek daug klausimų,ir kiekvieną kartą juose aš pasiklystu.Verkiu iš bejėgiškumo,nes nežinau ir nemoku sau padėti.Aš gyvenu tarsi eilėraštyje,kai neturiu ką sau pasakyti ,stabteliu savyje ir suklūstu.Žvelgiu tuomet į kitų gyvenimą ir skaitau tai kas man matoma.Tuomet nebegirdžiu savojo pasaulio,susimaišau su lygegrečiu svetimu ir tuo pačiu man artimu pasauliu.Bet jaučiu , kad tai ne mano,tai tik pamėgdžiojimas ir bandymas atkartoti praėjusius gyvenimo atspindžius.Tai mano gyvenimas,ir niekas kitas negali jo atkartoti.Kaipgi to ankščiau nesuvokiau….kaip..kaip nesuvokiau…

 

-.-.- .-.- -.-.-.—..—–..—–…..——–..——-…

 

 

 

 

O dievuliau , dievuliau , jau ir pavasaris.Kaip greit atskubėjo , net nepastebėjau . Kad to laiko nebuvo nė truputėlio,tai vystiklus kaitink,tai į upelį praskalauti nešk,tai džiauk.O kur dar vaiko supavimas.Net palėpėn užbėgti laiko nebuvo.Manasis sąsiuvinis jau ir nuo drėgmės bus susiliejęs.Guli tarp skarmalų nejudinamas,persismelkęs dusto kvapo.Tai tokie aitrūs milteliai kandim atbaidyti,kad rūbų nekapotų.Bobutė jų visur prideda, kas tik mažai judinama.Tai ir skrynioj visą saują pažėrė,dar spintose pribarstė,tik troboj nepanaudojo dėl smarvės.Jau labai uoslę kirbina.Šią akimirką baigiu upelį skalauti vaiko rūbelius,vėliau nešiu sode padžiauti.Šiandien pavasariškai šviečia saulė, nors tos šilumos nekažin kiek,bet jaučiasi kaip šildo kuprą.Vanduo dar šaltas,rankos paraudusios bet nesustirusios.Vakarop atšals,žemė nors jau atsileidusi bet iš po nakties dar pasišiaušia.Būna net pelkikės apsitraukusios plonučiu leduku, o ir pievos pabąla, tarsi kas miltais būtų nubarstęs.Baigusi skalauti dar kiek pastoviu ant upelio kranto,žaviuosiu gamtos prabudimu.Vėjelis tarsi kokią burę pučia platų sijoną,kurį anadien išsitraukiau iš bobutės komodos.Atraitotomis rankovėmis stoviu tvirtai laikydama dubenį iki pat kauburio prikrautais skalbiniais,klausiausi tylaus upelio čiurlenimo ir nustebusi žiūrėjau kaip gyvai danguje mainėsi debesėlių kontūrai.Krūtinę užliejo šiluma,džiaugėsi akys tuo reginiu.Taip,pravargau žiemą,kol dar mažiuko nebuvo tai ir tų rūpesčių beveik jokių.Štai kai motina grįžo iš ligoninės visa vargų lavina užgriuvo.Bet užtai turiu brolį,rėksnys tiesa didžiulis.Pilni namai jo balso.Neramus vaikas,motina ištisomis dienoms ant rankų nešioja.Jei kiek vaikelis aprimsta, tai per tą laiką motina prigulti mažumėle eina.Išseko visa.Nebeliko ankstesnės moters,-sulysusi,pervargusiu nuo bemiegių naktų veidu,paakiai pajuodę,išretėję plaukai be jokio gyvybės lašo. Vaikšto apsiguobusi skara,kaulėtos rankos su pamėlusiais pirštais taip baisiai atrodo, kuomet padeda jas ant baltos prijuostės.Balsas toks tylus,silpnas,rodosi sunku kalbėti.Tik žvilgsnis liko toks kaip ir ankščiau,su spindesiu ir žavesiu.Kokių tik nuovirų bobutė jai siūlė, tačiau motina priešinosi ,sakydama, kad pienas dings,o ir nežinia kaip vaikas reguos.Bobutė priešingai tvirtina, kad tai jau nuo seno išbandytas receptas,kaip tik tokiem atvejam.Kas jau yra neatims, o dadėti gali net daug.Taip ir neįkalbėjo.Tuomet pagalbon pasikvietė tetą Oną,mažne šita sugebės įtikinti,bet kur tau .Nė pro kur.Kartais man atrodydavo , kad motina tyčia taip elgiasi.Nori pražudyti save,negalvodama kas nutiks likusiems gyventi be jos .Kiekviename jos judesyje šmėstelėdavo nuovargis,ir įtampa.Laikas namo,jau ir taip per ilgai užsibuvau .Sparčiu žingsniu ėjau per dirvonuojantį lauką,tuoj pat už jo sodas.Sode palei avietyną stovėjo bobutė,matomai nesulaukusi manęs jau ruošėsi eiti prie upelio.Pamačiusi mane apsidžiaugė:

-Tai gerai,kad grįžai, nebereiks man eiti.O tai sriuba ant plytos uždėta, be priežiūros būtų likusi….Kur taip ilgai užtrukai?

-Ai mažumėle stovėjau prie upelio.Žvalgiausi ,juk pavasaris .

-Aaaa,ir aš šiandien už malkinės stovėjau ,šildžiausi saulutėje.

-Ar mama buvo lauke?

-Ne,ana stovi prie lango.Vis laukia kažko,tikisi .Lyg juoda siena stovėtų priešais ją.Žiūriu į ją ir taip pikta, kad praskydo kaip kokia nesubrendėlė.Retkarčiais bandau žodžiais padrąsinti, tačiau ji tyliu balseliu ,kaip pelytė -ne ne ,man visviena,nereikia…Net nebežinau ko griebtis,jaučia mano širdis, nepakaks jai jėgų pakilti.

-Ką tu bobut,mama stipri.

-Kur tu matai tą jos stiprumą?Nei kūne, nei dvasvioj nieko neliko.-abi nutilome.Tuoj pat išdžiaustėm skalbinius .Sugrįžome trobon.Motina stovėjo prie krosnies ir maišė puode sriubą.Vos tik įėjom vidun ,ji nepatenkinta pasakė:

-Kur mama buvai dingusi,jei nebūčiau įėjusi į virtuvę visa sriuba laukan ant krosnies būtų išbėgusi

-Ėjau žiūrėti, kur Simona dingo, gal upelin įslydo.O ji mat grožėjosi pavasariu.

-O tu ko taip darai,argi nežinai ,kad namie laukia-tarė motina man.Tylėjau nieko nesakiau.

-Tu Janike, laukan išeitum.Taip gražu,pavasariu kvepia,gal įkvėpimo gautum

-Ko tu nori iš manęs.ko?Aš klausiu ko neduodi vis ramybės,vis lendi su savo patarimais

-Aš.Ar aš tau neduodu ramybės, ir kokios ramybės nori? Mirties?Kas vakarą meldžiu dievą , kad suteiktų tau stiprybės, ryžto.O tu,ką sau manai,|

-Atstok nuo manęs|- šūktelėjo motina.

-Vaikeli aš noriu tau padėti,juk blogo nelinkiu.Trokštu tik vieno, kad maniškės būtų sveikos ir…gyvos.-bobutė nulenkė galvą.

-Ak , kaip gaila ,perniek tavo maldos.Žinai,prieš dešimt metų jei kas būtų pasakęs , kad teks galvoti ,kad mirtis tegali išlaisvinti iš sunkumų ir nevilties , nebūčiau nė už ką patikėjusi.O dabar ,tarčiau ,tiesa.-po šių žodžių motina apsisuko ir nuėjo į savo kambarį.Bobutė prisėdo ant kėdės, parėmė ranka galvą.Atsiduso.

-Dievaž,ji kraustosi iš proto.Šita moteris nebenori gyventi.Matai Simona,kas dedasi Janės galvoje,o tu dar sakai stipri.- Žiūrėjau į bobutę ir galvojau apie žodžius , kuriuos ištarė motina.Staiga man toptelėjo mintis:

-Bobute,žinai aš supratau,kad mama nemyli gyvenimo.Nemyli dievo.Ji nemyli nieko, išskyrus… Stepą.Jo,ji myli tik jį.-aš nutilau,prikandau apatinę lūpą,pažvelgiau į bobutę,ši su nuostaba išplėtusi akis žiūrėjo į mane ,tarsi būtų išgirdusi kažką jai nesuvokiamo.

- Kaip aš ankščiau to nesupratau.Simona,pats dievulis tau šią mintį ausin pakuždėjo.-bobutė persižegnojo,pabučiavo mane ir nusiskubino pas motiną.Apie ką juodvi kalbėjo , nežinau .Kambariuke bobutė ilgai neužsibuvo. Iš veido supratau,kad jos pasakyti žodžiai motiną paveikė.Bobutė paklajojo žvilgsniu po virtuvę, tarsi ko ieškotų.

-Ar ko ieškai?

-Aha,kažin kur nukišau aš tą voką .

-Kokį voką?

-Na laišką,kurį motina rašė Stepui

-Laišką,argi tu jo..

-Ne,vat , kad neišsiunčiau.

-Kaip gi tu bobut

-Tu dabar man moralų nesakyk,verčiau padėk tą prakeiktą voką surasti.

-O kur jį padėjai?

-Kad atminčiau ,tai čia nesiblaškyčiau.-staiga atsivėrė kambariuko durys ,išėjo motina.

-Ar ko ieškot?

-Ne ne-tarstelėjo bobutė ir man kumšt pašonėn, kad neprasižiočiau ir jos neišduočiau.

-Tai ko dabar abi po spintukes rausetės?

-Ai rožančių kažkur nukišau,tai dabar ieškau.Prašiau, kad Simona padėtų, vis dviem greičiau nei vienai.

-Rožančių?-dar labiau nusistebėjo motina.Bobutė nujausdama, kad motina nepatikės ims kamantinėti,pastvėrė man už rankos tardama:

-Einam į mano kambarį, gal ten kur užkišau-aš nesipriešinau ir nusiskubinai paskui ją.Uždariusi duris bobutė sukružiavusi rankas pridėjo jas prie krūtinės:

Rodyk draugams

Zuvedra skrenda audroje psl 18 - 22

- Bobute, ko dabar tu čia pyksti,-supratau jei ilgiau tylėsiu liksiu kalta ir jau triukšmo neišvengsiu-Ar dažanai neinu mokyklon?Taip šąlo kojos, rankos.Jau bemaž nebejaučiau jų.Juk ryt atostogos.

Tarpdurį pasirodė motina.Vis dar apimta rytinio žiovulio ,mieguistumo, neperprato apie ką kalbame.

-Ko triukšmaujate iš pat ryto, ko Simona namie?

-Tai sugrįžo atgalios,- jau nepiktai tarsi užtardama mane tarė bobutė,-Lauke šąla,batai tai seni,šilumos jokios.Dar kojas pašals ,tegu lieka namie.

-Jojo,batai tai seni.Juk mano dar nešioti,kokia ten šiluma.Eik apšilk,paskui padėsi kambaryje pečių užkurti.

Buvau patenkinta.Greit persirengiau,dar kiek pasėdėjau ant mūriuko ir ėmiausi darbo.Tuo tarpu bobutė šutino raugintus kopūstus,pakvipo visi namai.Greit prinešiau malkų pečiui iškūrenti ,dar kiek pasisukiojusi nuėjau nusnūsti ,norėjosi pasivartyti lovoje ir patinginiauti.

Apsiklojusi bemaž iki pat ausų,užmerkiau akis,palengva grimzdau miegan.Pabudau išpilta šalto prakaito,sapnavau keistą sapną.Tarsi stoviu miško laukymėje,tvyro rūkas.Jaučiu kaip skverbiasi jisai į mano kūną,pereina kiaurai ir nuslenka tolyn.Rūkas tarsi gyvas,pamažėl nyksta ,rangosi atitrūkdamas gabalėliais.Priešais akis atsiveria tuštuma,lyg ir nieko nebūtų buvę.Tarsi būčiau niekur.Keistoj erdvėj,nei matomoj , nei apčiuopiamoj.Tai trunka taip trumpai,akimirksnis, ir priešais mane stovi du vyrai.Abu apsirengę man dar nematytais apdarais.Vyrai aukšto ūgio,šviesiaplaukiai. Akių spalva blyški,bet smelkianti,lendanti ir trigdanti.Vienas iš jų kiek stambesnisir vyresnis už pirmąjį.Jų apdarai blizga,keičia spalvas,tarsi vaivorykštė.Tas , vyresnis paliečia mano petį ir girdžiu galvoje balsą kuris kalba lyg skiemenuodamas.Žodžių nesuprantu,todėl purtau galvą, bet ištarti nieko neįstengiu.Tuomet jaunasis vyras,ištiesia ranką ir ant jo delno pamatau aštuonbriaunį juodą metalo gabalą.Jis paima jį abiem rankom,pasukioja ir tuomet pasklinda melsvas šviesos ruožas.Jaunasis vyras nukreipia šį spindulį kažkur į tolį.Aš žvelgiu ton pusėn.Neilgai trukus ima ryškėti pastato kontūrai.Ir galiausiai priešais mus pasirodo tai kas buvo neįžvelgiama.Tarsi iš dumblo išnyra didžiulė pilis.Veikiau tai daugiau panašėjo į kažką tokio nepaparasto,nežemiško.Ji buvo tokia didžiulė,nesimatė net viršaus pabaigos , nebuvo įmanoma įžvelgti kokio ji pločio.Ji vis kilo ir kilo,dumblėta,varvanti ir taip dvokė , kad net sapne jaučiau kaip mane tas kvapas vimdo.Galiausiai ji nustojo kilusi. Jaunasis vyras vėl pasiukojo aštuonbriaunį prietaisą,vėl tvykstelėjo šviesa.Šį kartą tai buvo violetiniai žalsvas šviesos ruožas.Kaip ir pirmą kartą ,jis šviesą nukreipė į nedidelį pastato ruoželį. Atsivėrė juoda ertmė.Vyresnysis vyras rankos mostu pakvietė mane eiti vidun,norėjau tam pasipriešinti, bet negalėjau.Nematoma jėga vertė mane žengti per dumblą link pastato.Likus keletui metrų iki juodojančios ertmės ,pajaučiau , kad mane tarsi kažkas siurbia jos vidun.Paskutinę akimirką dar grįžtelėjau atgal ,tačiau už manęs nieko nebebuvo-nei keistųjų vyrų , nei erdvės.Visur juoda tamsa,įkyriai spengianti, tarsi zvimbtų galybė uodų.Tai buvo taip nemalonu,užsimerkiau norėdama pagaliau pajausti ramybę, ir pabusti iš šio sapno.Ilgai dar gulėjau lovoje,žvelgiau į pajuodusias kambario lubas ir niekaip nepajėgiau iš atminties ištrinti sapno.Tiesa retkarčiais susapnuodavau tokių keistenybių, tarsi skaityčiau svetimo žmogaus aprašytus kelionių nuotykius.Bet niekuomet nesijausdavau taip sunkiai kaip šį kartą.Nuo šio galvojimo net suskaudo galva.

-Simona,kelkiis,pietūs aušta.Užšąlusi kopūstienė nebebus tokia skani.-galutinai išjudino iš mane apėmusio sąstingio bobutės skardus balsas.Greit šokau iš lovos,paskubomis apsirengiau ir šmurkštelėjau virtuvėn.Joje buvo šilta, jauku.Ant stalo gardžiai kvepėjo raugintų kopūstų sriuba.Motina kilstelėjo nuo kėdės , paėmusi dubenėlį pilstelėjo šilto viralo,atriekė duonos storą riekę ,aptepė taukais, dar pabarstė druska, pipiriukais .Padėjusi viską priešais mane,perbraukė ranka mano plaukus,šyptelėjo ir tarė:

-Valgyk,valgyyk.Bemaž pusdienį miegojai, praalkai.- čiupau šaukštą ir skubinausi valgyti.Tikrai buvau nepaprastai alkana.

-Neskubėk taip, dar paspringsi,- sudraudė bobutė,-ryji kaip gandras varles.

-Tai , kad labai skanu, bobut-tariau aš

-Skanu tai skanu, bet verčiau lėčiau.Žiūrėk ryte prirysi ir nieko nepajusi

-Nee,pajusiu,Kaip nepajusiu,juk burnon dedu o ne pro šalį.

-Gerai jau gerai , valgyk.-bobutė prisėdo prie stalo,pažvelgė pro langą.

-Tai , kad sniego privertė.Kažin kaip tas malkas mums beatveš.

-Atveš,mama,atveš.Juk sakė , kad nereiks šalti.- tarsi ramindama tarė motina

-Mąstau vis, ko tas Andrius toks paslaugus.Pats pasisiūlė padėti, nors jo tėvas ir nelabai norėjo terliotis.Sakė, kad malkomis reikėjo pasirūpinti ankstėliau, o ne kai žiema akis bądo. Aš niekuomet nepritrūkdavau malkų, kaip taip viskas susijaukė , nė pati nesuprantu.

-Ai, mama, viskas bus gerai.Neimk taip giliai širdin, dar susirgsi.Juk jei žmogus pažadėjo tai ir padės.Sąžiningas jis,ne vienus metus pažįsti, visuomet pažadėjęs ištesi.O tu dabar vis mąstai,niekaip negali apsiraminti.

-Gal ir tavo tiesa…gal.

Baigusi valgyti , nukrauščiau stalą,prašlaviau aslą ir prisėdau ant mūriuko šalia motinos.Taip valandėlę patylėjusios,išsiskirstėm kas sau.Bobutė kamaron tešlą duonai ruošt,motina kambarėlin prigult. O aš laukan,į baltas pusnis pasigrožėt.

————-

Gyvenimas slinko pamažėl ,tarsi koks senas nukriošęs kuinas.Per tą laiką kol atostogavau nieko beveik neįvyko.Beveik…manau aš įsmylėjau.Dieve, kokia aš kvaiša,kvaišų kvaiša.Kaipgi galėčiau daugiau save pavadinti.Va kaip stipriai plaka širdis, vos tik apie jį pagalvoju ir prasideda.Žinau,Andriui aš nė motais.Jam juk dvidešimt, šį rudenį grįžo iš armijos.Jis vyras, o aš kas-mergiotė, nesubrendėlė.Man motinos gi dar reikia,bobutės.Bet tas jausmas gimęs manyje varo iš proto,jaudina ir tarsi degina, kirbina,muistosi.Net bobutė kartą pažvelgusi į mane nei iš šio nei iš to pasakė-Įsimylėjai, a.Matau jau, neapgausi.-Ir ką jinai sumąstė, aš net pati dorai negaliu paaiškinti kas manyje vyksta, o ji mat jau pati viską žino.Ne, aš jau tikrai įsimylėjau, kitaip ir būti negali.Tai ko gi vis galvoju apie jį, apie Andrių.Koks jis gražus,žalios akys ir mažučiai ūseliai.Putlūs rausvi skruostai, tiesa ausys kiek didokos,bet niekis.Juk į ausis visuomet nežiūrėsiu.Ir vikrus ,taip šauniai su tom malkom apsiėjo.Net pats pasisiūlė jas malkinėn sunešti,žinoma ir aš padėjau.Taip gera buvo su juo pakalbėti, vis klausinėjo ką veiksiu baigusi mokyklą.O aš kaip kokia kvailė, vis nežinau nežinau.Tarsi kito žodžio negalėčiau ištarti.Tas jo žvilgsnis,kuomet prasilengdavome su malkų glėbiais, kiaurai smigo,va iki pat gelmės,net su skausmu.Aš buvau tokia susijaudinusi, kad savyje neatrasdavau žodžių mūsų pokalbio pratęsimui.Dar gerai , kad jisai buvo šnekus, o tai būtume taip ir tylomis visą laiką pradirbę.Mano tos kalbos tokios ir būta- taip , ne , nežinau , galbūt…

Ech,jei kiek drąsesnė tuokart būčiau buvusi, tai gal ir …Dabar kas man belieka,galvoti apie jį ir laukti kito susitikimo,kuris deja gali ir neįvykti.Iš pradžių man buvo linksma,:maloni šnekta, juokas ,bobutės suruošti puikūs pietūs.Bet linksmumas greit baigėsi,kuomet burgztelėjęs vikšrinis traktorius išvežė tolyn nuo manęs Andrių,juk taip ir turėjo būti.Dar ta bobutė su savo šnekta- Ach, koks šaunus vyras ir rimtas, iš padorios šeimos,nebiednas.Va, kad tau Simonėle tokį gavus,kaip už pečiaus būtum-aprūpinta viskuo,pamylėta ir užjausta.Dabar labai reta tokių nesugadintų šiuolaikiško gyvenimo.-Aš ir pati žinau,kad juo susižavėjusi esu,ir jau dabar nebegalėsiu ramiai gyventi.Gal nuo tos akimirkos ,kuomet Andrius įvažiavo į mūsų kiemą ir prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Ar aš noriu jį gyventi,ar esu tam pasiruošusi? Begalė klausimų,o kur ieškoti atsakymų.Kas pasakys ,štai va, šioje knygoje rasi atsakymus į tai ko nežinosi-atsakymus į gyvenimo klausimus.Taip niekada nebus,teks visko ieškoti savyje ir vargiai ar kas sugebės padėti, gal tik truputėlį nukreipti palankia linkme.Gyventi reiškia mirti -jausmuose, apmaude,geisme,netekime ir meilėje.Gyventi ir mirti,kokia klaiki gyvenimo tiesa,tarsi šūvis nuaidėjęs nykioje prieblandoje.Ir kulka atskriejusi įsminga į visą esmę gyvavimo.Tarsi kas nematomo žeria atgaline ranka smulkučius ledo kristalus ,kurie susminga sielon,sukeldami siautulį ir skausmą,kuris būtinas išlikime.Gyventi tai reiškia mirti,kad kaskart vis galėtum atgimti esame laike,nebedarant tų pačių nuopolių,klaidų ir svarbiausia neprarandant savęs,neprarandant tikrumo pojūčio.

 

.-.-.–.–.–.—.—–.

 

-Vajėzau,vandenys nubėgo|Motut,motut-išgirdau šaukiančią motiną.Labai išsigandau,dar kurį laiką gulėjau plačiai atmerkusi akis ,klausiausi sulaikusi kvėpavimą,tačiau vėl išgirdusi motinos šauksmą greit pašokau iš lovos ir puoliau į bobutės kambarį manydama, kad gal neišgirdo,nes jos kambarėlis už virtuvės šalia kamaros.Atvėriau duris ketindama pašaukti ją , tačiau bobutės jau nebebuvo.Nuskubėjau pas motiną, ten radau ir ją, besisukiojančią aplink sutrikusią motiną.

-Nurimk,nurimk Janike.Dievuliau ir ko taip skubinasi tas vaikelis,dar juk visa savaitėlė priešakyje buvo.

-Motut,neskėščiok rankomis,pagelbėk.Reik greitąją kviesti,suvėlinsim pražus vaikas.

-Apie save dabr galvok, jei mirsi..

-Nutilk,-užriko motina,-nedrįsk taip kalbėti,vis su savo pranašystėm.Dabar ne laikas…Siųsk Simoną pas Oną tegu kviečia greitąją.

-Ji iki mūsų neatvažiuos,užpustyta viskas.Nebent iki sankryžos,ir jeigu ta pati nuvalyta.Gal kartais kaimynas kur važiavo, tai bus nuvalęs su traktorium, o jei ne..

-Mama, liaukis .Ar išsiuntei Simoną?

-Ne dar.Simonaaa.Simonaa|-šūktelėjo bobutė.

-Aš čia

-Bėk vaikeli pas tetą Oną,tegu kviečia greitąją,skubinkis-stumtelėjo link durų mane bobutė.Manęs daugiau raginti nereikėjo.Visą tą laiką kol juodvi kalbėjosi , stovėjau drebėdama lyg lapelis.Išbėgau laukan pusnuogė ir tekina pasileidau per apsnigtą lauką link Onos sodybos.Bėgau negailėdama savęs, lyg vilko vejama stirnelė.Naktis buvo žvaigždėta,danguje švietė mėnulio pilnatis.Buvo šviesu ir nepaprastai tylu.Mėnulio šviesoje spindėjo sniegas apsitraukęs stora pluta,kuri garsiai traškėdama lūždavo nuo mano kojų prisilietimo.Galiausiai pasiekusi tetos sodybą , ėmiau belsti į langus esančius kiemo pusėj.Žinojau ,kad ten tetos Onos kambarys.

-Teta,tetulyte| Bėda nutiko, kvieskit greitąją.Motutei negera-šaukiau iš visų jėgų.-Pabuskit gi,pagelbėkit|Tetulyte|-vis be perstojo sustirusiais nuo šalčio pirštais barbenau langan.Keletą kartų net kumščiais bilstelėjau .Lange pasirodė apsimiegojusi teta Ona,truputėlį pravėrė langą,iškišo susivėlusią galvą ,ir mažutį galiuką nosies:

- Kas nutiko , ar degam?

- Ne tetulyt, nedegam,tik mamutei negerą.Liepė greitąją kviesti,vaikelis ..

- Ajajai,argi neperanksti,ajajai ajajai,-vis kartojo teta - ot tai tau,eik vidun tuoj duris atsklęsiu-tarė ji prieš užverdama langą.Stoviniavau prie lauko durų,žvelgiau į naktinį dangų, kuriame žybsėjo melsvai baltos mažutės švieselės, nuo greito bėgimo pašėlusiai plakė širdis,skaudėjo krūtinę nuo šalto oro,kurį lyg koksai siurblys traukiau į save visą į čia bėgtą kelią.Trakštelėjo rakinama spyna:

- Nu eikš vidun.Tai sakai prasidėjo…dieve dieve,juk dar ne laikas-troboje buvo šilta, kvepėjo duonos raugu,ir džiovinta mėta.-Tuoj tuoj skambinu,dieve dieve…alio, greitoji ,-prisėdau šalia šiluma alsuojančios krosnies,, maloni bangelė sroveno į kūną.Dabar tik suvokiau, jog išbėgau basomis kojomis ,ant naktinukų užsimetusi ploną megztuką.Ir kūnas rodosi dabar suvokęs praėjusę įtampą ,pamažu atgavo ramumą.Jaučiau kaip virpa kojos, rankos,tarsi tekėtu silpna elektros srovė.

- Na va , tuoj atvažiuos.Tik reikia eiti iki sankryžos, ten palaukti pakol atvažiuos greitoji,parodyti kelią.Gričiausiai teks neštuvais nešti,kelias tai užpustytas.Tu vaikeli ilgai nesėdėk,ruoškis …-tik staiga teta pliaukštelėjo rankomis,- tu gi beveik plika|-čiupo nuo mūriuko kailinius ,ir tarsi kūdikį susupo mane jais.

 

- Sėdėk ant mūriuko ir niekur neik,aš pati pasirūpinsiu.Šildykis.- teta Ona skubiai apsirengė ,paskubomis užsirišo didžiulę languotą skarą ir išėjo.Sėdėjau įsisiautusi į kailinius kvepiančius dūmais.Už lango juodavo tamsa,žvelgiau į ją ir tarsi jos magiškų galių veikiama užsnūdau.Nežinau kiek laiko pramiegojau , pabudau nuo stipraus durų trinktelėjomo.Grįžo teta. .Už lango, tarsi užuolaida bolavo dienos šviesa.

- Na ir spigina,- pasakė teta ir pabalusiais drebančiais pirštais sągstė vatinuko sagas-Per tą skubinimasi nepasiėmiau pirštinių,ko gero panagės patekėjo, šitoks skausmas,-aimanavo ji- jau taip sušąlau belaukdama greitosios…kad ne sniegas tai laiku būtų atvažiavusi,rytas ankstus keliai vietom sniego sukurių užnešti,nepravalyti.

- Ar viskas gerai?

- Nežinau,išvežė skausmuose,o kaip ten toliau neaišku.Sakė pasiskambinti po piet,tai kažkas bus aiškiau.Ai kaip skauda,reik šaltam sniege palaikyti,turėtų atlėgti.

- Aš tetut atnešiu į kibirėlį sniego, tu neik- pasisiūliau aš.

- Eik eik,pakol atneši dar į vandenį įkišiu.-greit apsivilkau kailinius į kuriuos buvau įsupta, įsispyriau į tetos veltinius, paėmusi kibiriuką išbėgau laukan.Pravėriau priebutuko duris,plykstelėjo balta akinanti spalva.Oras prisisotinęs nakties speigo įkiriai lindo po kailiniais, vis liesdamas nuogas kojas.Skubiai prisėmiau švaraus sniego ir pasiskubinau atgal į šiltą trobą.

- Va tetulyt,jums vaistų.

- Kad taip tavo žodžius tėsiog dievo ausin.Gerai, duokš man, tuoj gydisimės,-stvėrė ji kibiriuką, padėjo viduaslį, pati pritūpė šalia ir sukišo abiejų rankų pirštus į patį kibiriuko vidurį.

- Ūūūūūūtitititi, mmmmm…ot gelia.Po paraliais, na ir prisidirbau.

- Nieko , čia tik laikina, praeis.-tarsi kokia daktarė raminau tetą,-Pamenu man pernai taip buvo,paskaudėjo kiek ir po to pamažėl praėjo-kalbėjau ramiu balsu.Tetos akyse sužibo ašaros.Matomai dar labiau nei man anuomet jai dabar skauda.Tylėjo teta , tylėjau ir aš.Girdėjosi laikrodžio ritmiškas tiksėjimas-tik tak,tik tak.Klausiausi šio garso,žvelgiau kažkur viršum tetos galvos , į tuščią erdvę ir nematomą laiką,tik tak, tik tak .Vis tiksėjo laikrodis tarsi skaičiuodamas mudviejų laiką.Susimąsčiau.Mintys lyg bežadės ir nereikšmingos nugramzdino mane gilumon tarp miego ir budrumo.Jos lindo galvon kažkokios nesavos, tarsi kas stengtūsi priversti mane mąstyti .Staiga dingtelėjo mintis,tokia lengva ir kuri būtų reikalinga man. Ji lyg koksai burbulas išsipūtė ir sprogo,paskleisdama gausybę minčių.Tarsi daugybė mažučių vabalėlių ėmė sukiotis jos mano galvoje.Pynėsi abejionės ir tiesa,kurios kažkokiu būdu stengėsi pasamonėj sukurti vaizdinius kylančius iš tų mažučių vabalėlių sukeliančių spinduliuojančius pulsuojančius energetinius srautus.Jie skriejo tėsiog į patį galvos centrą,ir pasiekę aukščiausią tašką staiga stabtelėja,aprimsta.Ir tarsi įkvėpimo metu suformuoja sidabrinį rutulį,aplink kurį palengva ima ryškėti rausvos gijos.Viskas vyksta tvarkinga seka.Šeme procese atsispindi mano nuotaika ir jausmai.Aš kvėpteliu,ir visa pasklinda nematomam jutime.

- Aaaaa,jau pamžėl atlėgsta-tyliai sušnibžda teta.Prasibudinu ir aš.

- Tai gal aš jau ir eisiu-tariau kildama nuo mūriuko.

- Žinai , Simona, va betupėdama ką sumąsčiau.Tu dabar niekur neik,lik čia.Prigulk į mano lovą, o aš tuoj krosnį pakursiu,apšersiu gyvulius,papusryčiausim.Kaip tik ateis laikas ir ligoninėn paskambinti , tai ir grįši su naujienom.Na kaip , sutariam.

- Gerai-palinksėjau galva

- Eik prigulk,ir ramiai pasnausk.Kai reiks aš tave pabudinsiu.

- O gal aš tetyt geriau tau padėsiu?

- Nu ką tu vaikeli,tiek to darbo.Juk taip kasdien, pripratusi esu.Tu geriau gulk ir miegok ir galvelės sau nekvaršink.

Matydama, kad tetos neperkalbėsiu nuėjau į jos kambarį.O jau kaip tvarkos čia trūko.Pilni kampai didžiausių voratinklių,langai nuo dulkių apkerpiję,net lauko šviesa neįstengia prasibrauti.grindys tokios purvinos net mūsų tvarte paršai guli ant švaresnių.Netvarka ir tiek.Tiesa, guolis kvepėjo švara.Patalai apvilkti žalsvai gelsvu užvalkalu pūpsojo plačioje ąžuolinėje raižiniais padabintoje lovoje.Atsargiai pakėliau vieną patalų kraštą ir šmurkštelėjau po jais.Įsikniaubiau minkšton pagalvėn kuri kvepėjo džiovintais ajerais.Patalus užsitempiau bemaž iki pat ausų, užsimerkiau.Dar pora kartelių atsidūsėjau ir užsnūdau.

 

-Simoooonaaa,Simooooonaaa-kažkur iš toli aidėjo balsas kviesdamas mane vardu-Simooonaaa-jaučiu,kad purto mane, visaip varto ir žnaibo.Gal tai sapnas, ūūūū,greičiau tik pabudus.Ir vėl tas balsas,prieš akimirksnį buvęs toks lengvutis,tarsi perregimas, dabar jau kažkur visai prie pat ausies, kad riktels-Simona|Pabusk|.Pramerkiu vieną akį ,po to kitą.Priešais regiu didžiulę korėtą ,išraisgytą melsvom gyslelėm rausvą nosį,net užsimerkiu .

-Simona, šaukiu tave šaukiu, o tu nė krust.Jau buvau pamaniusi , kad koks priepuolis ištiko.Išsigandau,ėmiau net už ausų žnaibyti.

Paliečiau ausis ,tikrai karštos.

-Ai tetut, kietai megojau

-Taip , pati dabar matau.Kelk jau,sriubikė pravėso,dar skanėstų mudviem padėjau.Paskubėk,kol anie dar miega.Dykai gyvena,tegu skystimą pliumpina ir lašinius graužia.-kiek tyliau pridūrė teta.-Žinai net gulti eidami kojų neplauna,vietoj plaukų tikri kūlokai styro.Nei patys tvarkosi nei duodasi tvarkomi.Tos tvarkos tiek pas mane , tačiau kūno švarą prilaikau,kas jau kas ,o čia turi būti tvarka.Negali dvokti kap valkata,tie nors stogo padoraus neturi viršum galvos,skurdus jų gyvenimas.Tą aš suprantu ir atleistina tokiems žmonėms, o va kurie iš tingulio savęs neprižiūri , tai tiems jokio gailesčio.Kelk,kol čia plepėsim užuos ir atpuls,surys viską.

Išsliuogiau iš šiltos lovos,įsispyriau į tetos atneštas vilnones namų gamybos šlepkes,dar kiek papurenau patalus, kad lova neatrodytų sujaukta ir nuėjau virtuvėn neversdama tetos daugiau laukti.Virtuvėje kvepėjo taip gardžiai net skrandį sutraukė.

-Sėsk prie stalo ir nesiragink , valgyk kiek telpa.Aš dar kakavos po puoduką paruošiau mudviem.Matai jau ir įdėnojo, greit prabus ir likusieji.

Ant stalo plačioje lėkštėje, su rausvu atspalviu puikavosi storos kumpio riekės.Šalia jų kaip kokie ratai gulėjo naminės dešros griežinėliai ir taip skaniai kvepėjo , net seilė varvėjo.Kad visai nenutystų truktelėjau ją vidun ir nurijau.Priešais mane puikavosi balta pieniška naminių makaronų sriuba.Čiupau šaukštą ir pirmyn.Teta dar pastatė šalia garuojantį puodelį, kuriame prabalinta grietine skleisdama lengvą kvepiantį dūmelį dar labiau žadino apetitą rudai balta kakava.Tas kylantis lengvas dūmelis kuteno nosį ir lyg koksai gyvačiukas įkiriai lindo tolyn ir gilyn žadindamas apsirijimui gomurį.Greit suvalgiau sriubą,čiupau duonos riekę ,dar patį storiausią dešros grėžinėlį,pridėjau ant viršaus kumpio ,plačiai išsižiojau ir stipriai suleidau dantis.Kramčiau taip greit , lyg bijočiau , kad kas nepražiodintų ir neatimtų to kąsnio.Nuo greito kramtymo traškėjo žandikaulis.Girdėjau , kaip prie pat ausų su lyg kiekvienu dantų suspaudimu trakšt trakšt.Bet manęs tai nė kiek nesutrikdė.Kada gi dar bus tokia galimybė taip prikimšti pilvą.Namie tai juk viskas taupoma, o ir to gero ne visuomet būna padėta ant stalo.Galima sakyti kiekvienas kąsnis suskaičiuotas.Teta Ona tarsi perskaičiusi mano mintis tarė:

-Neskubėk taip su tuo maistu, dar paspringsi…..Žinau, sunku jums.

Susigėdau , kad elgiuosi kaip kokia besotė,mat net teta pagalvojo ,kad jau visai prie bado gyvenam.Juk ne taip senai užbaigėm tėvo atneštą dešrą, lašinius.Neduok dieve, dar bobutei užsimins kokiu nors žodeliu, užgrauš negyvai su savo priekaištais.Jau norėjau padėkoti tetai

Rodyk draugams

Zuvedra skrenda audroje psl 13 - 17

-Bobut, sėdam,-pridūriau ir aš.Bet tą akimirką išsigandau savo paties žodžių.Elgiausi kaip kokia išdavikė.Dar prieš kiek laiko buvau įsiutusi ant jų, nekenčiau,o dabar suvalgiusi riekę duonos su lašiniais prabilau visai kitaip. Pajaučiau kaip visa išraudau.Bobutė atsiduso, aš pamaniau, kad jos mintys dar ne visos išsakytos.Tik dabar yra tarsi mažutis atokvėpis prieš didijį pasipriešinimą.Ji ramiai viską apgalvoja nujausdama apie artėjantį neišvengiamumą.

Paėmusi duonos riekę, lašinių storoką bryzą ,pridėjo prie nosies, įtraukė pilna krūtinę viliojančio apetitą kelinčio kvapo,ir pasigardžiuodama atkandusi nedidelį gabalėlį neskubėdama jį ėmė kramtyti. Aš nelaukiau kol kas mane paragins,čiupau duoną ,ląšinius ir taip valgiau tarsi būčiau niekuomet nežinojusi kas tai per skanumas.Bobutė pasižiūrėjo į mane,į motiną.

-Na, ar ilgam Stepai sugrįžai,-paklausė bobutė

-Noriu pasiimti Janikę.-kiek patylėjęs pridūrė,-Simona tegu kiek dar pabūna pas tave ,o kai baiks mokyklą pažiūrėsim,kaip viskas toliau eisis

-Taip ,taip-atsidūsėjo bobutė,-Tai gal labai bagotas esi , kad va stalą užvertei

-Čia dar mama neviskas,-su pasididžiavimu pasakė motina,-kiek kamaron prinešiau.Net dešros naminės visas pusmaišis, o kiek dar lašinių,kumpio.Ir kaip jis valiojo tai partemti, juk kelias tai ne artimas.

-Kas čia tokiam vyrui,ptu.Va pažiūrėk koks įmitęs grįžo-tarsi nepatenkinta burbtelėjo bobutė

-Mamyt, ar galėčiau iš kamaros dešros pasiimti,-paklausiau motinos,norėjosi dar skaniau .

-Eik ,eik atnešk visą rinkelę,papjaustysiu visiems

-Tai motin gal degtinės stiklinaitę,-pasiūlė tėvas bobutei pildamas stiklinėn iš butelio degtinę ir padėdamas priešais ją-stiproka bet gera.Gerai bėga.

-Duokš ,kad gerai bėga tai jau matomai dažnai pili,-imdama stiklinę pažvelgusi į tėvą pasakė bobutė

-Na karts nuo karto padarau gramelį.Žinai visą dieną nusiplūki statybose,nuo ankstyvo ryto iki vėlumos.Tai išgeriu nuotaikai pakelti ir nuovargiui nuvyti,-tarė tėvas

-Tai gerai sekasi tau ten,pinigo gero uždirbi.Va, šitiek pritempei

-Šiaip taip sukuos.vienas kitas pinigas ir užsilieka.

-O kaip ta bobšė, dėl kurios išėjai

-Mama,-įsiterpė motina,-kam tu apie tai

-Nieko ,tegu klausia , neturiu ko slėpti.Simpatiška bobšė,tiesa tekdavo su ja pavajavoti,mėgdavo išgerinėti , kairėn pasukdavo.Na pati supranti.O va mano Janikė tai priešingybė jai.Tiesa to grožio moteriško neperdaugiausia, na bet kas iš to,- tai pasakęs tėvas apkabino motiną,pritraukė arčiau savęs ,ši nusišypsojo ir padėjo galvą ant jo peties.

- Sunku tave Stepai ir beatpažinti.Pasikeitei kalboje.Ankščiau tai nebūtum pasakęs, kad Janikė negraži,-tarė bobutė pildamasi stiklinėn degtinę,-o va dabar tokius žodžius sakai jai pačiai girdint.Manai neskaudu viso to klausytis, ir dar iš žmogaus kurį myli

-Ką darysi , tokia tiesa.- tėvas nutilo ir tiriančiu žvilgsniu įsistebelijo į motiną.Ši kukliai nuleido akis tarsi kokia merga jaunikio tyrinėjama.O juk ne vieneri metai jų nugyventa drauge.Juk žiūrėta ir peržiūrėta, nei ką čia bepridėsi , nei atimsi.Pavalgęs , užpylęs dar pora stiklinikių degtinės, tėvas išsitraukė ,,Jūratės,, pakelį, išsiėmė vieną cigaretę,pabaksnojo ja į dektukų dėžutės viršų ir tarė:

-Bet žinai,galvoju,kad vertėtų tau Janike dar kiek likti čia ,nes neturiu pastovaus būsto.Pats pakampėj gyvenu, o dar laukiesi.Aš pinigėlius siųsčiau

-Pala, pala, apie ką tu čia,- pertraukė jį motina,-aš čia iš džiaugsmo bemaž išprotėjau o tu pareiški, kad dar palaukčiau.Diel dievo, ko laukt

-Nusiramink, Janike.Dabar, sakau…po kiek laiko.Gal kas ir nusimatys, bent išsinuomuosiu…bet dabar …

-Eik tu po velnių,Stepai,- sulemeno ji-kam kalbėjai, kad be manęs negali, kad ir sunkiau bet vis drauge

-Jene,jis teisus,nenori visos šeimos statyti pavojun.Ar ne ,Stepai-klausimai pažvelgė į jį bobutė.Jis pritardamas linktelėjo galva.Motina metusi niekinamą žvilgsnį į tėvą ,atsistojo ir pasuko link durų

-Kur eini Janike,- paklausė tėvas

-Kuo toliau nuo tavęs-tarusi šmurkštelėjo laukan,tėvas paskui ją.Likom dviese ,aš ir bobutė.Jos veidas atrodė sumišęs , tarsi būtų nesitikėjusi tokio posūkio visame tame be galo painiame reikale.Bet manau širdyje ji džiūgavo,išėjo bemaž taip kaip norėjo.Išeis tėvas ir vėl galės laisvai atsikvėpti.

-Taigi-tarsi pati sau tarė bobutė-kas iš viso to išeis

Ji ištiesė ranką norėdama dar įsipilti degtinės,tačiau susilaikė .Perbraukė ranka plaukus , skersomis pažvelgė į mane, dar keletą akimirksnių susimąsčiusi pasėdėjo,atsistojo ir nuėjo į savo kambarėlį.Likau viena.Tą pačią dieną,vėlai vakare tėvas išvyko,palikdamas verkiančią motiną , kuri kaip ir pirmasyk graudžiai raudojo.Bobutė nesistengė jos raminti,nepratarė nė vieno žodžio, ir aš tylėjau , jos neraminau.Kažkaip buvo vis vien, gal net jaučiau palengvėjimą jam išėjus .Stovėjau kiemuko gale , šalia senos liepos .Žvelgiau į jos viršūnes ,lyg norėdama jose įžvelgti kažką , kas suteiktų sielos ,širdies ramumą.Naktinis vėjas ūžtelėjo aukštai šakose, juoda tamsa gaubė viršūnę.Jauste jaučiau visu kūnu čia esantį liūdesį,kuris nebuvo mano , tačiau siejosi su mažute dalimi manęs.Galvojau apie jį-ar čia buvo jo namai,jo šeima.Visa laimė, kad niekur jis negyveno, o tai nežinia kas būtų nutikę.Ar jis myli, ar išvis mylėjo motiną.Nelabai gražiai apie ją kalbėjo.Gal jis šiandien čia būdamas perprato savo jausmus ,nes jo elgesys nebuvo itin malonus.Motina džiaugėsi kaip vaikas jam būnant šalia,ir jos širdyje buvo taip gera kaip niekada, nors ir bobutė nepritarė šiam tėvo sugrįžimui.Kažin, ar ji jau nusiramino, ar dar ilgai motina kankinsis,nemalonu matyti ją tokią besiblaškančią.Sušlamėjo seni medžiai augantys aplink sodybą, tarsi kokie sargai ,tylutėliai šnekučiavosi apie šios dienos įvykius.Visiška tamsa apgaubė visa kas buvo šalia,aplink sukiojosi nakties vėsa.Nukrėtė šaltukas,žiūrėjau į tamsą plačiai išplėtusi akis ir tokia ji man atrodė bauginanti,svetima,kad norėjosi riktelėti.Aš aiškiai įsivaizdavau , kad joje tūno tūkstančiai nematomų padarų , kurie ir tyko mane prigriebti,nuo nerimo ėmė niežėti visą kūną.

-Simona,eik trobon, sušalsi- pakvietė mane bobutė.Gal man to ir tereikėjo, mažo postūmio priverčiančio sugrįžti į save.Užuot ėjusi trobon , tylutėliai nuslinkau prie virtuvės lango, kodėl net pati to nežinau.Atsargiai pažvelgiau vidun.Motina stovėjo atsirėmusi į sieną, o bobutė sėdėjo viduaslį ant kėdės.Išgirdau moteris besikalbant ,todėl pritūpiau ir likau klausytis :

 

- Nejaugi vis dar kankiniesi?Vis dar maža skausmo ir nevilties,Jane.Matai, kad galutinai pagedęs,nebebus iš jo žmogaus.

-Kvailė, kvailė.Kokia aš kvailė, patikėjau jo žodžiais,dovanom,glamonėm.Jis net manęs nepaklausė kaip jaučiuosi,kaip vaikelis.

-Tu vaike manęs paklausyk,mesk jį iš galvos.Tarsi miręs būtų,paraudok jei tau nuo to bus kiek lengviau,ir užmiršk.Suvisam,suvisam.

-Matai kaip nutiko.Pameni ,mama,kokie laimingi buvom kai parsikėlėm pas tave gyventi.Juk šitiek metų drauge,diena dienon.Ir naktys kokios buvo…Viską prisiminus niekaip negaliu suprasti , kodėl Stepas paliko mane.Ar atmeni,juk mes niekuomet net nesipykdavom.Ar pykdavomės?

-Na aš jau bent negirdėjau,vis juokeliai, pasižnaibymai.Na užteks tų kalbų,verčiau aprimkim.juk dar visas gyvenimas priešakyje.

-Kur ten gyvenimas, visa amžinybė.Skauda dar širdį,duokš stiklą degtinės,gal palengvės.

-Tai sumąstei.Juk tau negalima,ir jei galėtum vargiai ar padėtų.

-Et,eisiu stalą nukraustysiu ,dar mėtų arbatos užsiplikysiu ir patalan,gal pavyks užmigti.Bet vargiai.

-Gerai vaikeli,tu čia pasisukiok ,o aš eisiu laukan pažvelgsiu kur ta Simona dingo, kad negrįžta.-išgirdusi ,kad mane mini pasiskubinau kiemelin ,kad neužkluptų manęs čia betupint.Tik suspėjau prieiti priebutuką kai bobutė jau ketino eiti laukan .

-Na kur tu dabar užlindus buvai,žiūrėk sustirusi visa net lūpos pamėlę.Greit trobon .-subarė ji mane .Aš greit šmurkštelėjau vidun, paskui atšlepsėjo bobutė. Nieko daugiau netarusi nuėjo kamaraitėn.Virtuvėje gardžiai kvepėjo plikoma mėtų arbata.Motina grįžtelėjo į mane:

-Kur buvai,bieseli,a.

-Lauke,motut.

-Lauke.Juk tamsu.Na, sėsk prie stalo, tuoj arbatikės visoms.Mama eikš ir tu ,ką toj kamaroj veiki.

-Va , buvau užslėpusi bruknių uogienės.Tiesa,užupernykštė,bet manau gera-su džiugesiu pasakė bobutė.Tikrai, bruknių uogienė buvo begalo skani.Ir žinoma kaip visada ,persivalgiau persigėriau.Kaip erkė išpampau,dar bobutė juokėsi, kad visą naktelę ant kibiro bėgiosiu,koks jau ten miegas man bus.Bet kaip nors, juk ne pirmas kartas.

Mūsų gyvenimas slinko vienodai.Aš kankinausi mokykloje,motina su bobute sukiojosi po namus.Parėjusi iš mokyklos dar kiek ir aš prikibdavau joms padėti.Tiesa motina vis vydavo šalin sakydama, kad verčiau ruoščiau pamokas nei čia trainiočiausi, ir be manęs jos puikiai susitvarkančios.Nutylėdavau, arba tėsiog pasakydavau, kad tų užduočių ne tiek jau ir daug, suspėsiu.O kaip iš tiesų būdavo,žinodavau tik aš viena.Nenorėjau mokytis,temdavau tik laiką.Stengdavausi mokytojams į akis nepakliūti.Retai kažkaip ir tekdavo prie lentos atsakinėti , vis už kontrolinius darbus pažymius rinkdavau.Sugebėjau nepastebima nusirašinėti,tiesa darydavau tai protingai,taip kaip tarsi žinočiau,na pagal savo galimybes.Ir todėl niekuomet nebuvau įtarta.Kitiems tai mokytojai priekaištaudavo,ir jau sekantį kontrolinį darbą jiems tekdavo rašyti sėdint pirmame suole.Tad galiu sakyt, kad buvau vidutinių gabumų mokinė.Man to pakako.

Vakarop gausiai pasnigo.Jei ir naktį sniks,tai rytoj į mokyklą teks klampoti per sniegą, ko gero ir keltis reiks ankstėliau,nes kitaip pavėluosiu į pamokas.Ne pirmas kartas.Pamenu,kai dar buvau pirmokė persikėlėme gyventi į kažkokį kaimelį , tai į mokyklą išeidavau net prieš septynias, ir tai vos suspėdavau prieš pat skambutį.Žiemą būdavo baisiausia.Atsikeli tamsoj,išeini laukan, visur balta nei tako , nei jokio kelio nesimato.Ir kaip nepasiklysdavau toje platybėje, tarsi šuva kelią atsekdavau. Baisu būdavo vienai eiti.Tai dar niekis, o jei pūga , vėjas.Niekas nelydėdavo.Tėvas fermoje dirbo, tai žiemą grįždavo tik kuomet laisvos dienos būdavo.Nebuvo kam pasiguosti.Motina paruošdavo pusryčius, apmuturiuodavo stora šiurkščia skara ir tiek.Būdavo eini eini visur balta , aplink laukai,skaudus plakantis vėjas ir gilus sniegas.Taip pavargdavau,kad norėdavosi griūti į pusnį ir niekuomet nebepakilti.Kai jau išvis nebebūdavo jėgų paeiti susmukdavau pusnį ir verkdavau.Taip prasikankinau net šešerius metelius.Užsigrūdinau,tapau stipri ir ištverminga.Dabar ,kai gyvename pas bobutę,mokykla daug arčiau ,o ir man keturiolika, tai jau visai ir nebaisu. Tik rytais norisi ilgėliau pamiegoti.Greit Naujieji Metai.Klasėje subruzdimas, niekaip nenusprendžiame ką vaidinsime.Auklėtojas siūlo vaidinti spektaklį ,,Marti,,klasiokai nenori.Man tai tas pats,todėl tyliu, savo nuomonės nereiškiu.Manau , kad liksim nevaidinę,juk liko tik savaitė.Nespėsim nei žodžių išmokti, nei dekoracijų paruošti.Auklėtojas tai supranta, bet dievaži dar kažko tikisi,vis pyksta ir vadina mus tinginiais.Aš labiau laukiu Kalėdų , nes tuomet bobutė visuomet priruošia tiek gardžių valgių, kad pakanka bemaž iki pat Naujųjų Metų.Iš visų pakampių ištraukia užslėpusi tai vieną , tai kitą skanumyną.Visuomet paršioką paskerdžia , tai mėsytės su bulvikėm turėdavome iki pat Velykų.Kiaušinukų pyragams pritaupo.Kokius skanius pyragus bobutė kepa.Dideli, rausvi ,purūs.O jau gardumas neišpasakytas.Atsipjauni riekę dar šilto pyrago,įkvepi garuojančio aromato ir rodosi daugiau nieko ir nebereikia.O jei dar medaus teta Ona atneša, tai išvis , nė žodžiais neina apsakyti to jausmo, kursai užplūsta kuomet suleidi dantis į šiltą saldžią masę.Be pyrago dar ir taip visokių skanumų padaro.Iš mėsytės,bulvikių, raugintų kopustukų , agurkėlių, o dar kur marinuoti grybukai.Prisivalgai už visus metus.Tiesa tai buvo pirmus dvejus metus, o vėliau kažkaip trūkumas viso to buvo.Bobutė vis sakydavo, kad Stepo dėka.Tingus jis, nerūpestingas, negalvotas.Tik parduot turimą greitas,geriau pagulėti jam nei laukus apžiūrėti.Šios Kalėdos turėtų būti geresnės nei pernai,Stepo tai nėra.Ir užgyventa nieko nėr, iš kur bus geresnės.Tai gal bobutė ką nors sumąstys, ir teta Ona sušelps.Gal.Kažko sugiurgia pilvas,nuo tokių minčių sukilo noras suvalgyti kažką gardaus.Žinau, puode tik su lupenom virtos bulvės,dar raugintų agurkėlių,arbatikės ir ko ne puota.Namuose buvo tylu,ir ta tyla nebuvo man maloni.Tarsi ko trūko,vienatvė slėgė ir liūdino. Greičiau grįžtų motina su bobute, kažko per ilgai užsibuvo pas tetą Oną.Va kaip sparčiai sutemo,o dar prieš pusvalandį buvo šviesu.Sėdėjau ant mūriuko tingulio ir apatijos apimta,net pilvas nustojo gurgėti.Kaip tik tuo metu priebutuke pasigirdo bildesys,pašokau nuo mūriuko ketindama pažiūrėti kas tenai,tačiau nesuspėjau.Plačiai atsivėrė virtuvės durys ,pasirodė bobutė nešina didžiuliu maišu, paskui ją su kiek mažesniu įsvyravo motina

-Na Simona,šventėm turėsim,-nuvargusiu balsu pasakė bobutė-Taip pavargau betemdama net rankos nutirpo.Dar sniegas drėgnas,saugokis nepaslydus.Kaip Jane,ar nepersitempei?

-Ne ,kad nieko beveik ir nesijautė to nešimo.Juk negulinėju ,pratusi kiloti sunkumus.

-Teisybė,nesitrauki nuo darbo.Va, pažvelk Simonėle,ko mums Ona prigrūdo.Dar sakė rytoj su rogėm atveš.Daug gero turi,dievulis padeda.-kalbėjo bobutė traukdama iš maišo pundelius .

-Še,nešk kamaron ir viską gražiai dėliok į lentynas-paliepė motina,-žiūrėk nemaišyk visko per viena.Rūkytus lašinius ,kumpelius vienon pusėn,miltus kiton,duoną į dėželę.Atsargiai su raugu, neišpilk,-komandavo motina

-Jane,neskubink vaiko,pati susidėliosiu.Žinau kas kur,o tai viską man sumaklevos.Simona ,duokš raugą padėsiu šilčiau dar kiek pakilti turi.Ryt iš pat ryto užmaišysiu duonkubilį,prikepsiu baltos duonos,o poryt juodos su kmynais.dar ir kitam kartui palikti reikia raugo.Juk nelakstysiu pas Oną kiekvieną kartą.Va atsargiai paimk miltukus baltai duonikei,ryt atveš tamsesnių juodai.

-O kur dėti juos,bobut-

-Atsargiai ant stalo,aš juos perpilsiu bačkon.-tarė bobutė purtydama jau ištuštėjusį maišą.Tą vakarą ilgai dar rymojom susėdusios prie stalo,be paliovos gyrėm tetą Oną už jos gerumą ir šitokį dosnumą.

-Kiek pamenu Oną,- kalbėjo bobutė,-visuomet tokia buvo.Turtinga,dosni ir teisinga.Nors ir jos gyvenimas nebuvo rožėm klotas,bet sekėsi jai dieviškai.Gal dar ir todėl , kad tėvukai turtingi buvo.Liko daug turto užgyvento,švaistūno tai jokio, tik kaupk jei sugebi.Tai ir kaupė.Apie tokius sako, kad sugeba iš molio sviestą išsukti.

-Tai ką, ji visuomet viena ir be meilės,- paklausė motina,-manau graži jaunystėje buvo.Ar senai ją pažįsti.

-Jau nuo pat jaunumos mudvi pažįstamos.Netoli gyvenom nuo Onos tėvų ūkelio ,dar pamenu mano tėvukas pirko iš jų ūkio stambią kumelę.Graži tokia buvo,storom kojom,baltais karčiais.O jau jėgos turėjo, tai gi mūsų Pilkšvis buvo iš tos veislės.Dar ir jos tėvo dėka sodą užsisodinom,gerais sodinukais aprūpino.Geri žmonės buvo amžiną atilsį jiems.Kas biški ir lėkdavo mano tėvukai pas juos ir visuomet sulaukdavo pagalbos, neatsakydavo.Gal tik jų ir dėka mes gyvenom gerai, vargo didelio nematydami.Dabar tokių žmonių reta.Iš milijono gal vienas kitas.

-Kodėl sakai , kad sunku jai buvo,juk turtinga,-paklausiau aš-ko jei vargti?

-Gyvenime visko nutinka.Rodosi einasi kaip sviestu patepta ,o va žiūrėk velnias koją ir pakiša.-susimąsto bobutė.-Pamilom mudvi vieną ir tą patį bernioką.Prisimenu koks išvaizdus buvo.Aukštas,lieknas.O jau akys,rudai juodos….tikras šėtonas.Plaukai tarsi smalos ištepti,ilgi bemaž iki pat pečių.Dvare arklininku dirbo.Žmonės kalbėdavo, kad vos tik jis prie neapjodinėto arklio prieina, tai tas drebėti ima,tik ranka perbraukia per sprandą ,prakaitas išmuša.Paklusnūs tampa. Net ir pasiučiausius erželus sutramdydavo.Na ,o apie mergas ką ir bekalbėti, jos tėsiog alpdavo ir pačios glėbin puldavo.Taip ir mudviem nutiko, tiesa jis mergino ir mane ir Oną.Tai su viena , tai su kita paklonėm pasitrainios.Karštai paglamžys,meiliai pakalbės.Taip ir tirpom abi jo glėbyje.Susitikusios jausmais dalinomės,svajonėmis…nežinodamos,kad apie vieną ir tą pati kalbam.-atsiduso bobutė,nutilo.-O kaip paskui skaudu buvo .Oioi,kiek ašarų praliejom,bet viena ant kitos nepykom.Ona tai pastojo nuo nelabojo,aš tai apsukresnė buvau ,netokia patikli,tai nelaimė šonu nuslinko,o va Onai nepasisekė.Tas gi ir su žanotom ėjo,kiaurai per visas.Kuri tik patiklesnė,laisvesnio elgesio ,tai ir…Taip ir galą gavo,rado pamiškį su praskelta galva,visą kraujuose paplūdusį.Ne viena ašarojo,rankeles dangun kilnojo.Verkiau ir aš,o labiausiai verkė Ona.Pilvas bemaž ant nosies lipo,kiek dar galėjo slėpė, ką jau benuslėpsi.Bet matomai vaikeliui nebuvo lemta gyventi.Ar kas nužiūrėjo,ar jos motutė užkerėjo,bet viena kart einant per kiemelį nei iš šio nei iš to,užpuolė ją avinas,trinkt ragais per pilvą ir viskas.Dar gerai , kad pati gyva liko,o jau taip sirgo, taip sirgo.Bet atsigavo,va ar kas pasakys ,kad prie mirteis slenkščio buvo.Taigi sakau, nežinomi dievo keliai.Jis pats vienas nusprendžia kam gyventi , o kam ne.Na gana čia plepėti , eikim mergikės miegoti,ryt anksti keltis,tau Simona mokyklon.Eik eik vaikeli,klokis lovą ir miegot.

-O tu ,bobut,ar dar neisi

-Aš dar kiek pabūsiu,neužilgu ateisiu

-Mama,ilgai nevakarok

-Kur jau ten bevakarosi,žiūrėk bemaž dvylikta.Eikit jūs,manęs nelaukit.Poterius sukalbėkit….nepamirškit.

Apie ką ji likusi viena galvojo.Gal apie gyvenimą kurį šį vakarą prisiminė, galbūt ir apie tą nelaimingą bernioką ,galą gavusį pačioj jaunystėj.O gal apie randuotą tetos Onos širdį,ir apie savąją ,pilną skausmo , ir nusivylimo.Tik dabar suvokiau,kad bobutė nesijautė laiminga tuomet dar tais laikais ,kuomet jaunystė tviskėjo ir rodosi visas pasaulis klūpojo po kojom.Gyveno nieko nejausdama,nemylėdama.Taip ir mano motiną pradėjo kažkur pamiškėje ,su paprastu piemeniu,be vardo ir giminės.Tėsiog taip save vadavo ,kad nereiktų tekėti už nemylimo.Kas žino, jei būtų ji tekėjusi, gal ir laminga būtų buvusi.Ji nieko nesigaili nei , kad tėvai už tai ją labai smerkė nei, kad mano motina visuomet buvo jos tėvų vadinama pavainike ir nepripažinta.Bet praėjo tas laikas ir ji liko pati sau šeimininkė,be vadovo ir teisėjo.Darė tai ką norėjo ir gyveno kaip pati sakė, bemaž kaip dievulio užantį.Ko daugiau ir bereik,tik sveikatos ir , kad karo nebūtų.O visa kita niekai.Gal ir jos tiesa.Ji geriau žino.

Per nakt taip prisnigo, kad vos bobutė atvėrė priebutuko duris.Jei dar kiek ,tai būtų reikėję lipti pro langą ir su lopeta atkasti sniegą.Spigino šaltis.Paėėjusi gerą galą kelio sustojau.Grįžtelėjau namų pusėn,vos vos matėsi mažutis žiburėlis.Ėmė snigti,niekaip negalėjau apsispręsti ką daryti,eiti mokyklon ar grįžti namo .Šąlo kojos, rankos.Skruostai tarsi sustingę,įkvepiant orą skaudėjo nosies ertmes,tarsi kažką deginančio ,aštraus kvėpčiau į save.Nusimovau pirštines ir energingai ėmiau trinti jomis skruostus.Vis nedavė ramybės mintis liepianti apsisukti ir grįžti atgalios.Taip ir padariau.Nežinojau tik ką reiks pasakyti joms,nes tikrai nebus patenkintos mano sprendimu.Po galais iš kur ši baimė,juk galiu ir pati kažką nuspręsti.Tegu pyksta,tikrai nesiruošiu per tokį šaltį klampoti tokį galą mokyklon.Be to šiandien paskutinė diena, ryt prasideda atostogos.Vis viena mūsų klasė neparuošė jokios naujametinės programos,o dėl keletos saldainių neverta kęsti šio šalčio, taip ir pasakysiu.

Vos tik įžengiau trobon bobutė kilstelėjo nuo mūriuko ir nepatenkinta paklausė:

-Nu ir ką čia sumąstei?

- Tai ,kad šalta lauke.

- Jane,eikš čionai.Žiūrėk Simona grįžo.

Rodyk draugams

Zuvedra skrenda audroje psl 6 - 12

reikia už pasiaaukojimą paminklą pastatyti.Tokie sunkūs laikai, o ji svetimus, na beveik svetimus vaikus augina, neskriaudžia jų.Retas reiškinys.Tai gal ji todėl tokia gera jiems, kad savo vaikų nėra turėjusi, o gal ir ne.Tėsiog geros širdies.Tie vaikeliai padykę, vis mane pravardžiuoja gerve.Galėčiau žinoma ir trinktelėti jiems kupron, bet ką čia su mažiais prasidėsi.

Pailsau, sustojau prie nedidelio karklų krūmelio.Pavėsis, kad ir nedidelis, bet vis tik yra.Atsisėdu po juo,užsimerkiu.Galvoju vėl apie motiną.Dabar ji man pati svarbiausia.Prieš akis iškyla vaizdas-tėvas krauna į lagaminą savo daiktus, motina juos išima ir meta ant lovos, tėvas paima ją už rankų,tvirtai suspaudžia ir taria :

- Nereikia, aš jau apsisprendžiau ir taškas-paleidžia rankas ir vėl iš naujo deda savo išmestus daiktus.Motina prieina,priglunda prie jo krūtinės,liečia ranka jo kaklą, pasistiebia ir taikosi tėvą pabučiuoti.Jis atstumia ją,ir piktokai mesteli žodžius:

- -Liaukis,nenoriu skaudinti dar labiau tave .Bijau ,kad pasakysiu žodžius kurių nesi nusipelniusi .

- -Stepuk, kaigi tu šitaip gali elgtis su manim, kaip.Kur dingo meilė,kur.Nejau tu galėjai mane išmainyti į kitą, kuri dabar tau yra pati svarbiausia.- tėvas nieko neatsakė,tik dar skubiau tėsiog grūste grūdo daiktus.Motina,pažvelgė į mane maldaujančiomis akimis tarsi norėtų, kad aš sulaikyčiau kažkokiu būdu tėvą.

- -Matai dukryt,tėtukas palieka mus, palieka.-tai tariusi motina pravirko.Man buvo be galo graudu, neiškentusi priėjau prie tėvo paėmiau jo ranką ir verkšlenančiu balseliu išlemenau:

- -Tėtukau,tėtukau,neišeik, nepalik mūsų,prašau,nepalik.-nebeištvėriau ir balsu pravirkau.

- -Janike,kam verti vaiką kankintis.Tai tik mudviejų reikalas.Ir baikim po galais visus tuos verkšlenimus

- -Aaha,-jau verkdama motina parpuolusi ant kelių prieš tėvą lemeno- tu tai jautiesi laimingas, ar ne.O kaip man gyventi, ar tu pagalvojai.Ar nors vieną akimirką susimąstai ką aš jaučiu.Mm,ar pagalvojai, kaip gyvensiu be tavęs.Manai išeisi taip kaip niekas,išnyksi iš manojo gyvenimo be pėdsako.Nee,mielasis ,neee.Aš šito nepakelsiu, jau nebepakelsiu.-motina pargriuvo kniūpščia ant grindų ir taip užraudojo, kad maniau jog mano širdis iš gailesčio sustos.Tėvas galiausiai susikrovė lagaminą, užsidėjo skrybėlę ,pakštelėjo man į kaktą,peržengė gulinčią motiną ir išėjo.Fu, nuo prisiminimo man visuomet eina šiurpuliukai per kūną, tarsi ropinėtų gausybę skruzdžių.Bet šis vaizdas vis grįžta ir grįžta atgalios, lyg prakeiksmas, kaip juo atsikratyti, tėsiog nežinau.Tėvo išėjimas buvo be galo reikšmingas mano gyvenime.Didžiulis nusivylimo šešėlis ,lyg oro gurkšnis įstrigo kažkur giliai viduje.Nei įkvėpt iki galo ,nei iškvėpt.Jautiesi lyg išpampęs, trokšdamas atsikratyti šio slogulio.Ik šiol man atrodo jog tai buvo tarsi čiaudulys,skausmingas ir kamuojantis.Tėvai man visuomet buvo tarsi šventenybė- kažkas kilnaus, amžino ir nedalomo.Būdavo momentų , kuomet dėl visko kaltinau bobutę, tie jos užmetinėjimai , tos pašaipėlės,nuo kurių būdavo tikrai nejauku.Gal jos turėjo tam įtakos,gal tėsiog gera nuojauta, o gal įžvalgumas.Ji pastebėdavo tai , ko nepastebėdavo motina.Koks sudėtingas tas dviejų žmonių gyvenimas.Ačiū Dievui, jis dar tolokai ,nors ir man teks pajusti tą skonį kartėlio.Dabar pas mus tvyro ramybė, pakol kas.Atsidususi pakilau.Laikas namo, jau tikriausiai motina nerimsta, bars.

Parbėgu namo , tylutėliai praveriu priebučio duris ir lipu palėpėn.

- Ar tai tu , Simona- iškišusi pro virtuvės duris paklausė motina

- -Aš mamyt, grįžau ką tik.Ar nori ko nors?

- -Ne, vaikeli.Nieko

- -Tai galiu lipti palėpėn

- -Lipk

Kažko nuliūdusi motina, tikėjosi kažko kito , ne manęs.Žinau jau.Jo,tikrai ,kad jo-Stepo, mano tėvo.Taigi, vadinasi dar tikisi stebūklo, na tegu.Jeigu jai taip lengviau gyventi tegu mąsto kaip išmano ir tikisi to kas jai svarbu.

[ Dvidešimt ketvirtaisiais savo gyvenimo metais mergaičiukė sunkiai susirgo.Ištisą dieną pradirbusi ,vakare vos ne vos pajėgė įslinkti į savo kambarėlį.Netgi kviečiama valgyti nesirodė name.Į tai niekas nekreipė jokio dėmesio, nėr ir nereik.Alkio nejautė ,tik didžiulis troškulys kamavo.Kiek begėrė vandens , niekaip troškulio nenumalšino.Prasikankinusi iki paryčių,apsigaubusi skylėta anklode , mergaičiukė nusprendė ieškoti pagalbos gyvenančių name.Pabeldusi keletą kartų lazda į duris,nesulaukusi ateinančių ,sukniubo netekusi jėgų prie pat durų.Vienas iš šeiminykščių, medžiojęs miške gryžęs ją rado gulinčią be samonės.Greit visus pakėlė ant kojų.Įtempė vidun, paguldė ant suolo.Vienas iš esančių ranka palietė jos kaktą:

-Karščiuoja.-kažkas garsiai nusijuokė

-Jei jums reikia rūpesčių, juokitės ir toliau, o aš nebeketinu toliau dalyvauti šiame niekšiškame žaidime

-Žiū, kas prakalbo.Ar ne pats gerbiamasai daugiausia iš jos tyčiojais, ką.

-Va matote aną moterį- tarė kažkuris -Ar galite patikėti, kad ji pagimdys vaiką ir numes kiaulėms suėsti.

-Na, gerai , kas jūs,aukštybių valdovai, viešpačiai .... teiskite.Teiskite,teiskite jei patys esate be kaltės.O gal abejojete savo stiprybės galia?

-Tylėk, pasmirdėle.Pažvelk, į ką tapai panaši|

-Dabar ne laikas ginčytis, reikia kviesti daktarą,

-Ne, ne ,- skubiai sušuko moteris,- aš nenoriu kad ji išliktu.Tegu miršta.

-Tegu

-Tegu,-pritarė keletas balsų.Moteris kiek pasisukiojusi po trobą pašnibždomis pridūrė:

-Išneškit ją pamiškėn, jeigu kas, mes nieko nežinom.Išėjo, kur -neežinom.Dažnai slampinėja viena,kada grįžta, nežinom.-Tas, kuris mergaičiukei bandė padėti tarė.:

-Aš nunešiu ją prie vienuolyno, paliksiu prie vartų, vienuolės padės , jeigu bus dar vilties jai išlikt ,tai tegu lieka...ten vienuolyne.

- Kam, tegu stimpa,-vėl šūktelėjo moteris,-O aš ją laukan išmesiu, viena miškan nutempsiu.Laukiniams žvėrims atiduosiu,galop ji išnyks iš mano gyvenimo.Ar kas man padės?-Bet nė vienas nenorėjo vykdyti jos prašymo.

- Tiesa, ji nelaimėlė.Žudiko dukra, tavo pasmirdėle, dukra.Mūsų kančia,ir neapykanta.Tai tavo kaltė , mūsų kaltė tik tame, kad leidome šią gyvybę sumenkinti ir kankinti.Štai, kur mūsų kaltė,-tarė vyriausiasis iš ten esančių .Giliai atsikvėpė.-Dabar , mano vaikai,atėjo metas atleisti.Kaltė išpirkta štai šio nekalto kūdikio ir jo gyvybė priklauso ne mums.Nerūstinkim dar labiau viešpaties savo elgesiu, prašykim atleidimo....atleidimo ir gailestingumo savo veiksme.-visi esantys tylėjo nuleidę galvas, tik moteris vis nerimo,kramtė lūpas ir tarsi vis dūsavo, vis murmėjo -mmm,mmmm,mmmm.Nervingai pirštais maigė ir tampė storokas savo lūpas.Nuo to jos tino, didėjo ir raudo.

Netrukus keletas pakėlė mergaičiukę nuo suolo, tvirtai susuko į atnešta storą audeklą, vienas iš jų pats stipriausias persimetė per petį ir išėjo laukan.. Ėjo jis palengva, neskubėdamas, vis įsiklausydamas į mergaičiukės sulėtėjusį kvėpavimą.Priėjęs nedidelį miškelį stabtelėjo.Pasitaisė kiek savo nešulį , apsižvalgė ir nuėjo tolyn į miškelio gilumą ,siauručiu takeliu.Kiek paėėjęs žmogus stabtelėjo,pajautė, kad kažkas eina paskui.Sustojo,įsiklausė ar nepasigirs koks garsas.Trakštelėjo šaka.Paskubomis padėjo nešulį ant žemės ir šūktelėjo:

-Ei, ar čia yra kas nors?-luktelėjęs kiek ,vėl šūktelėjo-Girdėjau kaip ėjai paskui,pasirodyk.Neversk manęs ateiti pačiam,bus blogiau.-apsižvalgė aplink,ieškodamas akimis kokios tinkamos sunkios medžio šakos , jei reiktų apsiginti.Iš už tankaus eglyno išlindo moteris, pamatęs ją žmogus nustebo.Mesdamas žemėn storoką pagalį paklausė :

- Ko tau ?Siuntė kas?- Nieko neatsakiusi moteris pritūpė prie gulinčio ant žemės nešulio, tarsi pati sau sušvokštė:

- Aš pražudysiu tave, tu atėmusi mano gyvenimą, dabar čia guli bejėgė,išsekusi.Manai pagailėsiu,priimsiu kaip savą, nesitikėk,- vyras matė kaip moteris ėmė drebėti tarsi drebulės lapas.Ji puolė plėšti nuo mergaičiukės audeklą,draskė jos varganus drabužius.Iš pradžių vyras lyg ir abejingai visa tai stebėjo, staiga priėjo prie moters,čiupo ją už plaukų ir nutempė į šoną.Ši lyg paklaikusi puolė atgal prie gulinčio kūno ir tėsiog nagais ,tarsi žvėris niokojo liesutę mergaičiukę.Ji , nuo skausmo atgavusi sąmonę dar bandė priešintis.Tačiau moteris buvo daug stipresnė, nuožmesnė.Apsiseilėjusi,išsprogusiomis nuo įsiučio akimis,inkštė,protarpiais ištardama padrikus žodžius:

- Yyy,užmuuušiu ,sulyginsiu su žeme,aaayyyyyaaaaa,nekenčiuuu...,-nežinia kuo viskas būtų pasibaigę jei ne stiprus smūgis į moters galvą.Po smūgio moteris akimirksnį sustingo,po to palengva atsigrįžo atgal tarsi norėdama pažvelgtį į tą kuris tai padarė.Tačiau antras smūgis patiesė ją žemėn.Griuvo ji lyg koks kalnas.Per kaktą nuvilnijo plati kraujo srovė,rankos dar konvulsiškai draskė miško paklotę.Išplėstų akių obuoliai vartėsi lyg paklaikę,lūpos krutėjo tarsi ji norėtų kažką jomis pasakyti.Vyras priėjo arčiau ir dar kartą trenkė jai pagaliu .]

Kieme sulojo šuo .Girdėjau kaip bobutė su kažkuo kalbėjosi,trinktelėjo durys ir viskas nutilo.Užverčiau sąsiuvinį, paslėpiau jį kaip visuomet ir nulipau žemyn, palikdama praviras palėpės duris.Ketinau ilgai neužtrukti ir sugrįžti atgal.Net nenujaučiau , kad užtruksiu bemaž pusantrų metų. Sugrįšiu atgal ieškodama paguodos,ramybės ir norėdama išsiverkt.Įėjusi virtuvėn išgirdau kaip barėsi motina su bobute:

-Aš tavęs juk prašiau, nesikišk.Leisk man pačiai spręsti

-Nagi, nagi,kaip jau tu čia nuspręsi viską.Galvota,mat

-Ničnieko tavęs neprašysiu.

-Ko čia dabar rankomis skeryčioji,ir negaila tau savęs.O kaipgi tavo ašaros, kurias liejai maldaudama jo neišeit,sugriovė gyvenimą.Žiūrėjo tik savęs.

-Betgi ne amžinai pykstama.Kodėl negaliu atleisti jei prašo.

-Aš neturiu jėgų klausyti šių tavo nesamonių.

-Pasakyk, kad sutinki ir neprieštarauji .Pasakyk, ko tyli.

-Man nepatiko,kad per tuos metus, kai jis gyveno čia nieko dėl šeimos nepadarė.Aš tikėjausi, kad bus man lengviau kai atvykot pas mane gyventi, bet ne.Viskas dar blogiau buvo.Sutrešo , sunyko namai,dirvos piktžolėm apėjo, aruodai tušti.Kaip tik žiema , tai šąlam.Puodan nieko nėr įdėti.O tu sakai, ko tyli.Viena gyvenau , taip nevargau .

-Jei tik nori , galim su Simona išeit

-Neplepėk niekų, žinai , kad neturi kur eit.O ir aš su tuo nesutikčiau.

-Tai ką man jam atrašyt-abi tylėjo.Bobutė mąstė, o motina laukė ką ji atsakys.

-Tai ką,-vėl paklausė motina

-Aijjajaijai.Tu dar nevisiškai pasimokei, dar mažai skaudino .Rašyk, kad laukiesi.Pažiūrėsim, kaip sureguos

-Jis gi žinojo

-Bet netikėjo,manė ,kad apgaudinėji norėdama sulaikyti.-motina nieko daugiau nesakė .Skubiai nuėjo į savo kambarį .Likusi viena bobutė pravirko.Priėjau prie jos ketindama paguosti, bet ji tik švelniai mane pastūmėjo į šalį tardama:

-Oi, sugriaus jis jai likusį gyvenimą, o mane kapuosna paguldys.

-Bobut,nereik šitaip.Nepyk tu ant jos,-užtariau motiną.Bobutė nieko neatsakė.Stipriai trinktelėjusi durimis išėjo laukan.Aš įslinkau į motinos kambarį.Ji sėdėjo prie stalo parėmusi ranka galvą, mąstė.Tyliai užvėriau duris.Netrukdysiu, tegu pabūna viena , dabar jai to labai reikia.Bet kodėl motina vis dar jo laukia,deja turbūt jei kažką labai myli, pamiršti nėra taip lengva.

-Simona, eikš truputuką ,- pakvietė motina mane,- Sakyk,ar tu myli tėtuką,ar norėtum, kad jis sugrįžtų,-ji pažvelgė į mane tokiomis akimis , lyg tai būtų jos nuosprendis gyvent jai ar mirt.Ką aš galėjau atsakyti, tiesą-kurios nebuvo.Ar melą,kurio taip pat nebuvo.Tėsiog gūžtelėjau pečiais ir tariau:

-Nežinau, nežinau.Mamyt,kaip nori taip daryk,-na ką gi daugiau galėjau pasakyti.Tai buvo patys tinkamiausi žodžiai ir teisingiausi.Motina nusišypsojo,patapšnojo man per patį:

-Gerai jau, eik.

Man atrodė,kad šito pilnai pakanka.Suaugusiujų santykiuose ne viską dar gerai suprantu,kartais jaučiuosi tarsi kūdikis.Per visą tą laiką kai buvom vienos be tėtuko, su motina apie jį nieko nekalbėjom.Kartais norėdavosi jį prisimint, bet pati pradėti nedrįsdavau.Ir ko gero tai buvo pasekmė paskutiniojo atsisveikinimo su tėtuku.Mama daug ką slepia.Ko vis važinėja į miestą, sako pas daktarus, bet ar tiesa.Gal tai tik dingstis vykti miestan ir ten su juo susitikinėti.Dabar man kilo dar didesnis noras pasikalbėti su motina,išgirsti iš jos raminantį žodį.Gal kada bus tokia atvirumo minutė.Grįžo bobutė.Pažvelgė į mane,lyg norėjo kažko paklausti bet numojo ranka ,nuėjusi kamaron ten kiek pasikrapščiusi vėl išėjo.Greit rugsėjis.Taip nesinori į mokyklą, ne kad tingėčiau, bet netraukia ir tiek.Draugių neperdaugiausia turiu,daugiausia viena slampinėju .Dalytė vyresnė už mane metais,tad taip kartais pasikalbam mudvi koridoriuje susitikusios.Ji su savo klasiokėm bendrauja, juk nesiveršiu jų draugijon.Turėjau ir aš gerą draugę.Kartu sėdėjom,visur vis abi eidavom.Tokia mažutė storuliukė , apvaliais skruostukais. Labai gražiai dainuodavo,o jau kaip piešdavo, kaip tikra dailininkė.Mokykloje visuomet puikuodavosi jos piešiniai.Auklėtojas sakydavo, kad ji turinti dievo dovanas, ne kiekvienas gali ir dainuoti kaip lakštutė, ir tarsi menininkas taip gražiai viską tikroviškai perteikiti popieriuje.Ji buvo labai kukli, visuomet nurausdavo kai būdavo giriama.Tiesa mokslai nekaip sekėsi,ypač rašymas.Jau tų klaidelių pridarydavo, kaip kokia pirmokėlė, na ir su skaitymu sunkoka.O va matematiką tai kaip voverėlė riešutus gliaudė.Kas ko nemokėdavome tai pas ją eidavome, kad paaiškintų ir išspręsti padėtų.Taip mokytoja ir sakydavo , jei vaikai ko nesupratot tai Donatos paklauskite.Va taip.Labai didžiavausi ja ir mūsų draugyste.O šį rudenį teks turbūt ir vėl vienai sėdėti , draugės neturėsiu.Donata prieš metus perėjo į kitą mokyklą, nes jos šeima išsikraustė gyventi į kitą kaimą, toli nuo čia, gal už kokių dvidešimties kilometrų.Dar ankšiau gaudavau nuo jos laiškų, po to viskas nutrūko.Kiek berašiau , atsako jokio.Taip ir pasibaigė mudviejų draugystė. Ištisi metai vienatvės, taip norėtųsi ,kad kokia naujokė ateitų klasėn.Iš anksto jutau, kad man bus nejauku mokykloje, tačiau nebuvo galimybės kažką pakeisti.Atsistojau ir susikišusi rankas į kišenes išėjau į lauką.Šalia tvarto bobutė vaikė avis nuo lovio:

-Tai kerėpla,-tarė bobutė tiesdama ranką prie virvelės kuria buvo aprištas avies kaklas,-vis nesiduoda pagaunama,bemaž suėdė visą paukščių lesalą.Padėk Simona ją pagaut, tai ir kitas galėsiu nuvest šalin.Svarbiausią ją, vedlę pagaut , o su kitoms nė vargt nereikės pačios paskui ją nueis.-bobutė žvilgtelėjo į mane ragindama žvilgsniu, daugiau prašyt nereikėjo.Bobutė pačiupo virvelę , bet avis staigiai trūktelėjo, bobutė neišlaikė lygsvaros suklupo ir griuvo ant kelių.Greit pribėgau įsikibau į avies vilnas,ir iš jėgų trūktelėjau į save.Avis subliovė,dar bandė bėgti, bet aš taip tvirtai įsikibau į ją, kad ši nepajėgė ištrūkti.Bobutė stojosi trindama sumuštą kelį:

-Tik vilnos nenuplėšk, o tai nė kirpt nebereiks,

-Ne , nenuplėšiu,-nusijuokiau.Bobutė priėjo , paėmė už virvelės :

-Nuvesiu jas į aptvarą, o tu nubėk žąsis suvyk į tvartą.

Buvau labai patenkinta, kad pavyko šitaip meistriškai pagauti avį.Kai tik suvijau žąsis nuėjau į sodą pasirinkt alyvinių obuolių.Šiais metais jų daug , nors ir lietaus neperdaugiausia buvo, tačiau gerai užderėjo.Atsisėdau po obelim.Atėjo bobutė ,prisėdo prie manęs ir paėmusi obuolį atsiduso:

-Obuoliukų daug.Galėtume ir turgelin nuvežti, tik nebėr su kuo.Pardavė Stepas Pilkšvį, kad ir senas buvo bet jėgos dar turėjo, ir sveikas, gerai įmitęs laikėsi.Ech,viską ištaksavojo, kaip savo.Kiek turėjau iškentėt, susilaikyt ko nepasakius .Vis Janikės gailėjau, o ir bereikalo.Būčiau paprieštaravusi, tai gal ir dabar viskas kitaip būtų.Dar laimė , kad karvės nepardaviau , o ir tą norėjo iškišt kaimynui pusvelčiui.Blogiausia, kad pinigų atliekamų neturim,greit ir tos pačios santaupos pasibaigs.Neišmanau kaip reiks gyventi.-Aš nieko nesakiau, kramsnojau obuolį ir klausiausi jos šnektos.

-Tai aš jau ir eisiu, tu čia ilgai nesėdėk.Pareik trobon, vakarienei blynų pasikepsim, turiu dar pernykščio medaus.Gal ir vėl Ona nepagailės, atneš sklidiną puodynę šio skanėsto.Juk bitelių daug turi.

-Gerai, dar kiek pabūsiu ir pareisiu

-Neužtruk, valgyti norisi,padėsi susiruošti- tarė nueidama bobutė.Jau beveik visiškai sutemo.Virš pilkšvų krūmokšnių kontūrų pasirodė plonytis besileidžiančios saulės ruoželis, kuris greit ėmė trauktis tamson. Virš galvos sušlamėjo obels šakos,beveik prie pat manęs nukrito keletas obuolių.Iš visų pusių ėmė slinkti tamsa.Jaučiau artėjančią vėsumą, sodri rasa padengė žolę.Tarsi kažkas nematomo nuvilnijo slyvų šakomis,šios gausiai apkibusios uogų kekėmis sunkiai sulingavo.Daržinės pastogėje ūktelėjo pelėda,visai netoli namų, krūmokšnių laukymėje kiauktelėjo lapė.Sodo patvoryje sulojo šuo, tarsi įspėdamas nekviestus svečius, kad čia šiukštu neitų.Baugoka, pakilau nuo drėgnos žemės ir nuėjau namo.Bobutė jau kepė blynus, nemažas kalnas pūpsojo lėkštėje.

- Sėsk prie stalo, tuoj dar dvi keptuvės bus ir eisim valgyti.Matai tavęs nebesulaukiau pati susiruošiau,- tarė bobutė,- Ką taip ilgai veikei?

- Ai , taip sau rymojau, žvalgiaus,- atsakiau-ar nepyksti, kad nepadėjau

- Ne, ką čia pyksi, būtų ko,-tuoj mestelėjo lėkštėn paskutinį gelsvą sodrų , nuo kiaušinių išpurtusį blyną,- Kviesk mamą, valgysim.Aš tuoj pieno įpilsiu, medaus atnešiu.

- Mamyt, valgyt,- šūktelėjau pravėrusi jos kambario duris

- Acha, tuoj.Jūs pradėkit be manęs, dar keletą sakinių parašysiu ir viskas,- atsakė motina.Bobutė nepatenkinta pildama iš ąsočio pieną suburbėjo.

- Keletą sakinių.Hh,visą knygą jam turbūt parašė,princui.Ale tų bobų ir kvailumas, kai įsižiūri į vieną,kas bebūtų,myli .Netgi šio žodžio nereiktų sakyti.Pasidaro ištikimos kaip šuo.Bjauru net žiūrėti.-taip jai bekalbant įėjo motina.

- Na , kur tie jūsų skanėstai. Taip prikvepinot visus kambarius, net seilė ištyso,-jau norėjo sėsti prie stalo , tačiau bobutė ją sulaikė:

- Kol dar nesėdi ,nueik į kamarą medaus atnešk.

- Oi , tai dar ir medaus bus,- patenkinta lyg vaikas šuktelėjo motina

- Nu nesimaivyk čia,-nepiktai pasakė bobutė.Valgėm blynus tylėdamos, paskendusios kiekviena savo mintyse.Apie ką nesunku nuspėti.Tik aš turbūt vienintelė klajojau tarp visų mūsų triejų. Apie save, -mokyklon neužilgus ,pamokų ruoša ir vienatvė .Motina galvoja greičiausiai vis apie laišką, tėvą ir svajojamą ateitį su juo.Bobutė manau taip pat mąsto apie laišką, kursai sujaukė jau spėjusį nusistovėti jos dukros gyvenimą, na dar ir apie artėjančius rudens darbus, apie pinigus,kurių labai trūksta ir apie netolimą žiemą,malkų tai nė skiedrelės.Sunku jai, visa rūpesčių našta slėgte prislėgė ,spauste prispaudė.Net galvos kilstelėti negali.Aš padėti nė kuo negaliu. O motina?Nežinau net pati,ką galvot ir ko ne.

-

 

- - - - - - - — — - - - - - —

 

 

Dabar , kai vasara liko praeityje ir kvėptelėjo pirmasis rudens atspalvis,peržengusi mokyklos slenkstį,jaučiuosi šiek tiek vyresnė.Ne todėl , kad paskutinieji mokymosi metai ,ir , kad teks vis dažniau pasikliauti savimi,iškentėti nepriteklių,ir nežinia ką dar.Teisingiau pasakius, teks man prisiimti nemažą naštą mūsų nelengvo gyvenimo.Ateities planų nekuriu, nes nežinau kas bus rytoj.Neįsivaizduoju savęs kitur ,svetimoje vietoje , be motinos ir bobutės.Tiesa,niekuomet net nekalbėjau apie savo išvažiavimą baigusi mokyklą.Manęs niekas ir neklausė ką veiksiu, ką galvoju ir kuo norėčiau tapti.Tarsi stora bambągyslė jungtų mane su jomis-bobute,motina.Kažkodėl vis dažniau imu galvoti apie save,apie ateinantį laiką, kuriame jaučiuosi suglumusi,ir atsidavusi ne savo valiai.Planai -tuštuma,ateitis-neaiški, ir t.t.t.t.t.Praėjo beveik jau dvi savaitės po rugsėjo pirmosios.Esu labai nepatenkinta savimi,lyg atsiskyrėlė slampinėju per pertraukas, be jokios draugijos.Pamokų metu , sėdėdama viena didžiuliame suole,įsirausiu jame lyg apkase, slėpdamasi nuo visų.Aš visiškai nenoriu su klasiokais bičiuliautis.Žinau , jie laiko mane keistuole,na ir kas. Kaip nors ištempsiu dar šiuos metus ir bai bai.Visą rytą ir iki pat vidurdienio kažkas vis nedavė ramybės,kamavo slogi nuotaika.Galop suskambo skambutis kviesdamas į paskutinę pamoką.Šeip taip ją išsėdėjusi išskuodžiau namo tarsi kiškis.Ir visą kelią tik taip, bėgtute bėgtute.Jau beverdama vartelius išgirdau motinos verksmą.Bobutės niekur nesimatė.Visi vartai atlapi,durys taip pat.Nedrąsiai peržengiau namų slenkstį nežinodama ką rasiu toliau.Virtuvėje, prie lango stovėjo Jis ,.Motina klūpojo priešais jį apkabinusi jo kelius,ir verkė.Stovėjau akis išplėtusi nežinodama nei ką daryti , nei ką sakyti.Tėvas žiūrėjo keistomis abdujusiomis akimis,buvo purvinas, nušepęs, nesiskutęs.Pamatęs mane džiaugsmingai šūktelėjo:

-O, grįžai išdykėle.Štai ir aš,ką nelaukei.-ir kodėl turėčiau jo laukti.Ką jis mano.Nelaukdamas pakol atsakysiu,ištraukė iš kišenės saldainių saują.Pažėrė juos ant stalo, manydamas , kad daro didžiulį įspūdį.Motina vis dar klūpojo verkdama,glostydama jam kojas.Man taip pasidarė bjauru,kad neapsikentusi riktelėjau:

-Pasiimk savo dulkinus saldainius ir išeik/.-apsisukau ir išėjau trankiai uždarydama duris.Tą minutę aš jo nekenčiau,kvailio.Nekenčiau motinos, klūpančios ir nusižeminusios prieš jį.Iki šiol man atrodė, kad už motiną brangesnio žmogaus nėra.Bet tiktai iki šios akimirkos.Kaip ji taip gali niekinti save ir jį paversti idealu,kuriam viskas galima,ir ant kurio negalima pykti,sakyti tai kas menkintų jį.Kaip jinai jį gindavo kuomet bobutė kalbėdavo su priekaištu dar jam kartu gyvenant ir jau po to, kai išėjo.Tėvas išėjo pas kitą,kūrė sau naują gyvenimą.Staiga parašo motinai laišką,ir dar keisčiausia sugrįžta.Mes buvome tik likutis jo praeities gyvenimo,ir jis, nusprendžia sugrįžt, į tą likutį. Pykstu ant jo, labai pykstu.Neatleisiu jam išdavystės,motina jei nori tegu atleidžia, tegu šliaužioja jam po kojom tarsi gyvatė, tegu glaustosi tarsi benamė katė.Jis išėjo su lig pavasario aidu, nusispjovė tėsiog į širdį.Dar ankščiau nejaučiau jam nieko,nei pykčio,apmaudo.Nebuvo jokio jausmo.Dabar , po viso to ką pamačiau, aš pažinau tą jausmą.

-Simona, Simonėle,kur tu,- šūkaliojo jis.Neatsiliepsiu.Nenoriu kalbėti, matyti jo.Esu įžeista vidumi.Pažėrė jis mat man dovanų.Koks dosnumas.

-Simona,-šaukė motina,- Simona,grįžk.-neatlyžo ji.Tupėjau patvorį už krūmokšnio ir tyliai pravirkau ,nenorėdama,kad kas mane tokią pamatytų,tuo labiau jie.nenoriu galvoti apie juos.Man pakanka savų paugliškų problemų.Jos prilygsta didžiulėm ir rodos gan sunkiai sprendžiamom. Žiauri tikrovė rūsčiai žvelgė į mane, gūžiausi nuo jos ,jaučiau , kad ji turės daug reikšmės mano gyvenimui.Jausmai nustumti į paskutinę vietą.Atsargiai išlindau iš po patvorio,prisitūpusi nutipenau iki namo galo,atsistojau nesibaimindama kad gali pamatyti.Nuėjau į sodo galą, ir per avietyną pasukau link sodo tvoros, išlindau pro joje esančią spragą ir pasileidau per lauką tekina link tetos Onos sodybos.Jau iš tolo pamačiau einančią bobutę.Ėmiau mosikuoti rankomis,ir vis šūkaliojau:

-Bobute,bobute-galiausiai mudvi susitikome.Ji žiūrėjo į mane išplėtusi akis,uždėjo kairę ranką ant krūtinės ir su išgąsčiu paklausė:

-Dieve,Simona,kas atsitiko

-Bobute, bobute-tariau tarsi neatgaučiau kvapo-Bobute

-Kas sakyk gi tu pagaliau,-papurtė mane bobutė-Ar mamai kas.Netylėk ,kalbėk.

-Bobute,-aprimusi prigludau prie jos ,-Jis sugrįžo.-apsiverkiau-Sugrįžo,toks šlykštus

-Kas, ar Stepas?

-Jis jis .O kas daugiau.Motina jam kojas glosto parpuolusi ant kelių.Nebeištvėriau,pabėgau.Aš nebegrįšiu ten kol bus jis.

-Nurimk vaikeli,eime

-Aš neisiu

-Einam,ar man vienai teks viską atlaikyti

-Neisiu bobute ten nei už ką.Aš negaliu į juos žiūrėti

-Manai man kitaip.Būsim abi. tai ir drąsiau bus, einam-paėmė mane už rankos ir vestinai nusivedė.

,,Ko aš kavailioju,,net gėda pąčiai pasidarė.Bobutė pažvelgė į mane ir liūdnai nusišypsojo, aš jai atsakiau tuo pačiu.Priėjusios namus mudvi stabtelėjome,susižvalgėme .Dar kiek palūkuriavusios įžengėme į kiemą.Atsargiai , tarsi bijodamos sudrumsti įsiviešpatavusią ramybę,ėjome trobos link.Bobutė pastūmė mažučius kiemuko vartukus.Šie atsivėrė tylutėliai.Priebučio durys buvo praviros,prasispraudėm pro jas nesukeldamos nė mažiausio garso.Staiga išgirdau uždaromų durų stuktelėjimą,čiupau bobutei už rankos.Ji atsisuko ir paklausė:

-Kas?-aš gūžtelėjau pečiais.Tuomet tarsi iš po žemių tėsiog prieš pat nosį atsirado jis,tėvas.Bobutė stabtelėjo,ložtelėjo iš netikėtumo atgal.

-Kas gi dabar, motin.Ar vaiduoklį pamatei.Še žiūrėk , aš gyvas,sveikas namo pargrįžau.-toks pasitikintis savimi,išdidus lyg kokią malonę suteiktų mums.Bobutė akimirksnį sudvejojo, po to stumtelėjo jį sakydama:

-Geriau negyvas.Ir ne motin aš tau.- tėvas akylai pasižiūrėjo į bobutę.

-Taip ,bet juk ankščiau tai taip ir vadindavau.Argi ne .Norėtum ,kad negyvas būčiau?

Įėję virtuvėn pamatėm motiną sėdinčią prie stalo.Ji pjaustė duoną storom riekėm ir dėjo į lėkštę šalia jau supjaustytų parūkytų lašinukų.Motina atsisuko į mus.Ji visa švytėjo,tarsi kas nežemiško būtų šalia jos.

-Simonėle, nubėk į daržiuką,mačiau dar agurkėlių yra.Parnešk vaikeli,kokius keturis, penkis.

-Niekur ji neis,-lyg kirviu nukirto bobutė,-Agurkėėėlių,še špygą ,-ir prikišo prie pat nosies tėvui.Šis sustatė lūpas trūbele,švilptelėjo.

-Ei,kas čia dabar.Motin,na kam tu šitaip

-Lauk iš mano trobos,lauk.Kad nė kvapo tavo neliktų

-Mama liaukis,-pakilusi nuo kėdės tarė motina,-Nurimk,reiks ir išeisim

-Ach, jau dabar ir išeisit.Reiškia pakvietė ,mandra esi jau dabar…. kartu.Aaa,kokie mes.

-Nurimk, motin.Nesikarščiuok,-sodriu balsu pritarė tėvas,-geriau sėskim, pakalbėkim

-Neturiu aš su jumis apie ką kalbėti

-Liaukis mama,tu kaip mažas vaikas,jau tikrai..-bobutė prisitraukė krėslą prie krosnies ir atsisėdo.Tėvas su motina taip pat atsisėdo ,tiktai šalia stalo.Tėvas paėmė duonos uždėjo storoką lašinių riekę ir padavė man.Dar lyg ir nenorėjau imti,bet šis brukte įbruko man į rankas.Nurijau susikaupusias seiles, nebuvau dar valgiusi nieko , išskyrus pusryčiams miežinių kruopų košę.O dabar jau gerai įdienojo, link vakaro diena krypsta.Pažiūrėjau į bobutę,bet ši nuleidusi akis gniaužė rankas.Galop nebeištvėrusi nosį kutenančio nuo duonos ir lašinių sklindančio kvapo atsikandau didelį kąsnį.Greit kramsnojau,vilgiau seilėmis ir rijau gardžius kasnelius.Pajutau akylą žvilgsnį,atsigręžiau ir krūptelėjau.Primerkusi akis,suspaudusi kietai lūpas,linguodama galvą į mane žiūrėjo bobutė.Tarsi atsiprąšydama jos dėl savo tokio elgesio tariau:

-Bobulyt,aš gi dar nieko nevalgiau nuo pusryčių

-Mestelėjo ir tau kąsnį,žiaumoji,-rūsčiai tarė ji

-Mama,nesikabinėk prie vaiko.Nesvetimo valgo,tėvas atvežė.Geriau sėstum šalia mūsų ,išgertum stikliuką Stepuko atvežtos degtinikės,aprimtum,pasikalbėtume,-ramiai su malonia veido išraiška pasiūlė jai motina.

-Na motin,-įsiterpė tėvas,-sėskim pagaliau ,užmirškim nesutarimus.Būkim kaip tikra šeima.- bobutė vis dar tylėjo. Iš veido matėsi ,kad atlyžta nuo pykčio.

Rodyk draugams

Zuvedra skrenda audroje

Žuvėdra skrenda audroje

 

[Užvakar dar nežinojau ką šiandien veiksiu, bet viena mažutė mintis jau buvo gimusi manyje.Kuri vis nedavė ramybės, įkyriai beldėsi trokšdama pakilti į paviršių. Kas verčia mane veržtis pirmyn iš slegiančios tuštumos,kuri be gailesčio tempia tamson,šaldo ir murgdo,neleisdama nė minutėlei užsimiršt. Aš žinau,jog pakeisti kažką, kas trukdo atsikvėpti, galiu tik sąsiuvinio lape.Ir ašara,nukritusi užlies raides.Tačiau mintis išliks ,nors ir neregima.Šalta šiurkšti ranka kas diena liečia mano trapią sielą,kad galėtų ją pavergti ir užvaldyti tą akimirką, kurioje teks daryti lemiamą sprendimą.

Aš vis dar iki šiol mąstau, ar galėjo visa pakrypti kita linkme, nei ta kuri yra dabar.Ar ji būtų galėjusi atvesti mane būtent čia,kad pajėgčiau suvokti jog pasaulyje kuriame gyvenu visa taip netikra ir yra daug dalykų kurių negaliu suvokti.Netinkami pasirinkimai veda į klaidingus sprendimus ir netgi nepaklausiame šalia esančių ar jų tai nenuvils.Atrodo viskas labai paprasta, nors išties tai tik klaidingas pasamonės signalas.Ar galim tobulėti dvasia kankindami kitus,ir kokios pasekmės tuomet atklysta lyg iš niekur.Bet juk nebūna taip,kad pasirinkimai sąmoningi , spontaniški - pateikia vienodą prasmę.Ir kuo daugiau mąstau ,tuo giliau grimztu į neigiamas emocijas ir smegenys neatlaikiusios šio spaudimo ima priešintis man pačiai.Ar galiu paklausti savęs ,ko reikia man , kad jausčiausi kitaip nei dabar.Turbūt, kad ne.Nes žodžių nerandu, kuriais būtų galima užčiuopti priežastį suteikiančią man norimus dalykus.Kažkur tenai ,per vieną akimirksnį ,per vieną sekundės dalį gimsta likimo spalvos.Kurios per dar mažesnę sekundėlės dalelę atlieka milijardus funkcijų.Aš stengiuosi perprasti šį vykstantį procesą, tačiau….man per sunku.Aš pasiklydau begalybėj .Ieškodama nusiraminimo ir tvirtybės, priimu dabartį tokią kokia ji yra dabar.Papasakosiu istoriją apgaubtą paslapties, kur gyvenimas atvėrė visus kelius į suvokimus ir dvasinius prisilietimus.Tai bus man svetima gyvenimo istorija,be aiškios pradžios,o pabaiga…jis bus liūdna.Šioje istorijoje bus truputis saulės, šėls didžiulės audros lydimos griaustinių ir lietus…visuomet lietus.Jis tarsi pradžia blogio, tarsi durys atsiverenčios tuomet, kuomet gyvenimo akimirkon įsiveržia nematomas veikėjas.Jis tarsi tyčia perkreipia laiką ir aplinkybes savo pusėn,.-kad užgimtų blogis. [ Visa prasidėjo tarsi gražioje pasakoje,vystėsi siaube,gyveno kančioje ir baigėsi liūdesyje…///–

- Simona,dukrele,kur gi tu?Ar ir vėl sėdi palėpėj.Nagi ropškis žemyn,- išgirdau motinos balsą.–Tuoj,-šūktelėjau ir pasiskubinau paslėpti sąsiuvinį ,kuriame užrašiau atklydusias mintis .Atvožiau skrynios dangtį, įgrūdau sąsiuvinį gilyn į patį vidurį sumestų nereikalingų skarmalų. Čia niekas nesiknis .Tai tikrai žinojau . Todėl buvau rami , kad čia saugu.

- Ar dar ilgai?- nekantravo motina,- skubinkis, karvė pertvinks.-Ir taip kasdien, jau trečias mėnuo. Taip įkyrėjo stovėti šalia karvės su vytele, mosikuoti aplink ir baidyti ją apspitusias muses.Rodos baidai įnirtingai , o jos kaip užkerėtos vėl puola atgalios. Karvė muistosi , trypčioja , motinai trukdo ją melžti. Žiūrėk jei kiek atlėgsi , nesuveizėsi tai ir kibiran koją įkels, dar ir šonan kilstelės, gali net geroką mėlynę palikti, ar dar netgi blogiau.To tikrai nenorėčiau kad nutiktų motinai, todėl mosikuoju abiem rankom energingai, be perstojo.Bobutė sakė, jei jau po antro veršiavimosi neapsipras, tai ir liks visam nekantri, ir vargas su tokia.Melši ir nežinosi kuomet sugalvos kojas kiloti. O kai pajausi ,kad ir pačiam jau gerokai kliuvo,gali būti per vėlu.Su gyvuliu menki juokai. Mama vis dar tikisi, kad karvė taps ramesnė, pieno daug ir riebaus duoda, veršius gerus atveda ir pati didelė, stambi. Tokių jau dabar reta.Bobutė su tuo sutinka, vis pridurdama, jei jau tau patinka tai ir kankinkis.Tik kažin ar aš ilgai tas muses vaikysianti.Motina nesiginčija. Kas jai, pritūpusi prie karvės kojų, mažne po papilve palindusi tampo spenius. O man tai tikras vargas . Atsakomybė .Žiūrėk, kiek sulėtėsi mosikuodama, tai ir karvė pašėls. Motina nepasakys - gerai , o kad užrėks. Ir aš rėkčiau, jei karvė koją į kibirą įspraustų, dar ir įspirtų .Oi ,kaip rėkčiau.Aš nepykstu ant motinos , tėsiog taip pabodo visa ši procesija, tikra kankynė.Noriu ramybės,va ir dabar metusi viską lėk su ja pievon. Et, juk nieko nepakeisi, matomai teks dar ilgai pavargti. Nudardu laiptais žemyn.

- Ką ten veikei?

- Nieko mamyt.Šeip slampinėjau

- Ar ne per dažnai kiurksai ten?

- Na kad ne…Ne,- kiek patylėjusi pasiskubinu pridėti ,-ten vėsu.

Motina gūžteli pečiais,- na tupėk.-daugiau nieko nesakiusi nueina kamaraitėn, paima milžtuvę, bliūdelin ipila kaušą miltų, įsispiria į kaliošus, nuo skubos net pridūsta.

-Na lekiam , jau ir taip vėlinamės.

Bridome per žydinčių lubinų lauką, kad arčiau būtų ir laiko mažiau sugaištume.Ėjau paskui motiną, žvelgdama sau po kojom, galvodama, ankščiau kuomet dar buvo tėvas, man nereikėdavo taip dažnai sukiotis drauge su motina apie gyvulius.Gaila tėvo.Žinau, motina graužiasi dėl nenusisekusio judviejų gyvenimo. Kas kaltas- tėvas, motina.Negaliu teisti nei vieno nei kito. Jiedu geriau žino kodėl taip nutiko. Pamenu, kaip linksma būdavo savaitgaliais, kuomet tėvas grįždavo iš miesto pilnais maišais visokių skanėstų. Tuoj motina stalą padengdavo marga staltiese, vidurį padėdavo vazelę primerktą melsvų lauko gėlių. Taip gražu būdavo ir jauku, aš visuomet pravirkdavau iš jaudulio. Visi kvatodavo iš mano tokio seilėjimosi.Drauge su jais , kad ir per ašaras , kvatodavau ir aš.Tėvas tuoj ragindavo ragauti skanėstų.Mes kaip išbadėję tuoj viską iš eilės valgydavome. Nebaigę sukasnoti esamo maisto , tuoj vėl kišdavome burnon.Atrodėme tarsi žiurkėnai išpūstais žandais . Žiūrėdavome vienas į kitą,stengdamiesi prasišypsoti, bet deje tai sunkiai sekėsi.Tik tėvas likdavo santūrus.Žiūrėdavo į mus ir šypsodavosi.Motina stryktelėdavo nuo kėdės, prieidavo prie tėvo, glostydavo jo šviesius plaukus.Bobutė ,išgėrusi vieną kitą taurelę raudono it kraujas vyno,tėvo atvežto iš miesto,imdavo bambėti:ar ilgai taip bus, apsuks kokia miesčionė Stepui galvą, nei glostymas nepadės.;Motina nepykdavo,tik plačiai nusišypsodavo ir lyg juokais paprieštaraudavo bobutei:Ot ir pavydi man.Myli mane Stepukas ir nė į ką manęs neišmainytų; Pažvelgdavo į tėvą ir tarsi norėdama jo užtarimo ir jos žodžių patvirtinimo dar pridurdavo- Ar ne taip, Stepuk;.Tuomet tėvas čiupdavo motiną glėbin, pasisodindavo ant kelių, garsiai pakštelėdavo jai į lūpas,krimsteldavo ausies galiuką ir tarsi pro sukąstus dantis ištardavo: Myyyliu , mano uogeele myliu tave labiau nei gyvenimą;.Ar kas tikėjo tais jo žodžiais, gal tik motina ir aš.O pats tėvas ar buvo tikras savo žodžių tvirtumu.Nebežinau ką ir galvoti, bobutė daug nugyvenusi, daug patyrusi, numatė kuo baigsis tas tėvo darbas mieste.Ach, norėčiau pykti ant tėvo, bet kažkodėl negaliu, nepriverčiu širdies nusigręžti nuo jo. Kodėl taip yra vienas dievas težino.

- Simona, ar užsnūdai? Baidyk muses, ar nematai, kad karvė muistosi.Vikriau, vikriau judink vytelę- pabudina mane tarsi iš miego motina.Imu stipriau judinti vytelę , net riešas suskaudo.Mąstau ir vėl, ką veiksiu grįžusi namo,gal vėl palėpėn lipsiu, gal prie upės išsimaudyt nueisiu. Kažko tingulys apėmė, kad net ranka apsunko. Greičiau pamelžtų karvę.

- Na pagaliau baigiau,-atsistojusi motina pliaukšteli karvei per šlaunį- tu dukryt paraištyk, miltus paberk. Aš kažko ne kaip jaučiuosi, tvanku taip.

Pažvelgiau į motiną, išblyškusi kažkokia ir kakta išrasojusi.Kas jai pasidarė.Greitai perkeliu kuolą naujon vieton, išberiu miltus ir pačiupusi kibirą sklidiną pieno užjaučiamai tariu motinai:

-Aš parnešiu kibirą. Gal dar nori truputėli pailsėti?

-Ne, lyg ir geriau. Palengva ir pareisim, tik tu taip neskubėk.Palauk, gal kibirą skepeta aprišti, pribirs žolelių. Žemesnė esi už mane.

-Ne,nereikia. Aš mamyt, kuomet eisim per žoles kilstelėsiu kibirą aukštėliau

-Gerai,jei jau taip sakai.Ar nebus per sunku

-Ne, ne- pasiskubinu atsakyti, dar sumanys pati nešti.

Tas ėjimas namo buvo toks ilgas, nykus.Įvairiausios mintys lindo galvon. Vis apie motiną mąsčiau, kas jai dabar pasidarė.O juk tokia visuomet stipri veržli buvo.Jokio žodelio ar atodūsio iš jos neišgirsdavau, tarsi ir niekuomet nieko blogo nebūdavo. Vis su šypsena , vis kažką linksmo niūniuodavo , jausdauvausi rami su ja,ir niekuomet nebūdavo jokio liūdesio, o dabar še , kad nori. Tiesa ,tai buvo kol tėvas dar gyveno kartu.Bet jam išėjus visas gyvenimėlis apvirto tarsi aukštyn kojom.Nors to keisto motinos nejautimo man, niekuomet nepritrūkdavo.Labai jau tėvą mylėjo,rodosi jog kartais net per daug .Per dažnai mąstydavau,kad gyvenu ne ten ir ne pas tuos kur reiktų.Jausdavausi tarsi apnuogintos medžio šakos padengtos šaltu sniego apklotu.Gražu pažiūrėti,bet oi kaip šalta ir vieniša.Tai taip neįprasta ir vis neduoda ramybės, kad gal geriau manęs ir nebūtų.Kiek stabteliu, atsisuku į motiną:

- Ar gerai jautiesi ?

- Gerai, gerai. Eime mažule.

Jaučiu,kad nesako man tiesos. Nebeklausinėsiu, vis viena nebus atvira.Gal tėsiog nuo kaitros. Tai, kad ir man nesvietiškai slogu.Norisi įlysti kur nors viesumon ir padrybsoti.Na štai ir paskutinis laukelis, pereisim jį ir būsim beveik namie.Mudvi ėjome jau spėjusia ataugti nušienauta pieva. Vietomis aštri kieta žolė badė kojas.Aš nesiskubinau. Atsargiai dėjau kojas, lyg gandras staipiaus. Pagaliau grįžome.Net geriau pasidarė.Atidaviau motinai kibirą, o pati vėl nuskubėjau palėpėn.Kiek palūkuriavusi atvožiau skrynią, išsiėmiau sąsiuvinį, prisėdau ant skrynios kraštelio, dar pasmailinau pieštuką ir atsidaviau minčių srautui:

//Gyveno kartą naivi mergaičiukė. Ilgos gelsvos iki juosmens tarsi rugiai kasos,melsvos mažutės su trumpomis blakstienomis akys, visuomet baukščiai bėgiodavo į šalis, niekuomet nebūdavo ramios, dažnai ašarodavo ir rausdavo.Antakių beveik nebuvo.Lyg koks mažas balkšvas siūlelis, tarsi netyčia užmestas.Jos liesos kaulėtos rankos siekė beveik kelius,nes liaunus pečius slėgė kupra.Ji nebuvo pernelyg didelė, tačiau kūnas jautė jos buvimą.Tai buvo ne nuo gimimo, tai nuo pernelyg ankstaus sunkaus darbo.Mat jaunas dar nesutvirtėjęs kūnelis nepajėgė atlaikyti synkių naščių su didžiuliais kibirais ,kuriuose visuomet teliūkščiuodavo skaidrus šaltinio vanduo.Su šiuo nešuliu mergaičiukė kopdavo kalnan, kur tarp tankių lazdynų, lyg pasislėpęs nuo svetimų akių, kiurksojo namas, toks didžiulis , senas , dvelkiantis šalčiu. Žemyn nuo kalno mergaičiukė leisdavosi lyg drugelis, plačiai žirkliuodama kojomis. Kildavo aukštyn ,tarsi rausdamasi po žeme ir taip per dien keletą kartų, o kiek dar kitų darbų.Vargo bitelė. Zvimdavo ji sau kokią dainelę, tuo linksmindavo save.Kad ir svajonėms nelikdavo per daugiausia to laiko, bet kai tik kokia laisva minutėlė užklysdavo tuoj panirdavo į savo svajonių pasaulėlį, mažutį ir skurdų.Svajodavo apie šviesą sklindančią iš kažkur aukštai ir atnešančią kažką gero , šildančio ir mielo.Ko tiksliai ,net pati nežinodavo.Bet apie tai jai patikdavo galvoti, vis sugrįždavo prie tos pačios pradžios ir vis kaskart jausdavo tą patį ramumo , ilgesio jausmą.Širdis imdavo sparčiau plakti, karštligiškai įtemdama lengdavo pirštus tarsi koks žvėris nagus.Tai ištiesdavo tai vėl sulengdavo, po to stipriai suspausdavo į kumštį , po to vėl tiesdavo , vėl lengdavo ,vėl gniauždavo, ir vėl ir vėl .Tarsi apimta vidinio įsiučio, nejausdama ką daro. Staiga, aprimdavo, užmergdavo akis .Pabuvusi taip kokią minutėlę, atsimergdavo ir visa kaip nebuvę ,toliau imdavosi užduoto darbo.Pasibaigus dienai , atlikusi visus darbus nusliūkindavo į mažutį kambarėlį,atsistodavo prie praviro lango ir mįslingai žvelgdavo į temstantį dangų,įžvelgdama jame kažką ,kas atrodė jai tikroviška ir artima.Naktimis labai mausdavo pečius ir kuprą.Vartydavosi nuo vieno šono ant kito. Taip iki ryto, iki pat pirmųjų saulės spindulėlių.Nuo nemigos, paburkusiais paakiais, skaudančiais sanariais, ji vėl kildavo iš guolio, čiupdavo nąščius, kibirus ir vėl išeidavo į kankinančią kelionę.Ir kuomet įdienodavo, ją kažkas lyg prisiminęs šūktelėdavo: - Vaaalgyyyt | .- Mergaičiukei nuo alkio taip gurgėdavo pilvas, jog kartais net pati išsigąsdavo sklindančio iš jos vidaus garso. Lyg kokia nusikaltėlė, nedrąsiai su baime įžengdavo ji į baisujį namą. Nedrįsdama pakelti akių ,prisėsdavo prie ilgo pajuodusio ąžuolinio stąlo.Ji net nežinojo kiek už jo sėdi žmonių, kas ir kokie jie.Tai tarsi buvo uždrausta,ir jau įdiegta giliai pasamonėje labai senai. Kada ir kuomet ji pati to nežinojo, bet ir kam žinoti , vis viena nieko negalima pakeisti.Matė mergaičiukė tik vieną,-dabar štai prie stalo, storas putlias ir didžiules rankas.Ilgi nenukarpyti rankų nagai,panagės pilnos nešvarumų ir visuomet įmerkti į molinį bliudelį su nežinomu dvokiančiu pilku viralu.Jis būdavo tirštas, tąsus ir gan neskanus.Ji nežinojo, ar ir likusieji valgo tą patį.Bet bet visuomet , kai tik išgirsdavo ją kviečiančią valgyt, nupurtydavo šaltis. Valgydavo mergaičiukė tirštalą žiaugčiodama dar ir todėl , kad jį visuomet liesdavo tie šlykštūs nešvarūs pirštai.Ilgai nesikankindavo, greit išsrėbdavo šleikštulį kelintį viralą, čiupdavo jai skirtą duonos kriaukšlę ir išbėgdavo laukan .Paskui ją, lyg botago kirtis nuskriedavo žodžiai- Nedėkingoji-.Kas toliau būdavo jos atgarsiui ji nežinodavo.Bėgdavo mergaičiukė į tankiausią lazdyno krūmyną, užsislėpdavo jame ir čiaumodavo pelėsiais aptrauktą duonos kriaukšlę.Ji-mažas nesubrendęs žmogutis ,kažkieno paliktas, atsižadėtas ir gyvenimo nuskriaustas, vargsta vargą,kenčia skriaudą ir skausmą, ir netgi nenumano , kad yra kitas gyvenimas.Toks gražus, sklidinas šviesos ir džiaugsmo.Ji nieko nežino, visiškai nieko.Jos dienos panašios į vieną tamsią niūrią ašarotą dieną.Svajones nustelbdavo vidinis įniršis,nesuvokimas ir beprasmybė.Lyg akla ,kurčia, lyg bežadė būtybė ji slankiojo savame pasaulyje,be savo valios ir noro turėti kažką daugiau.Be nežinojimo, kad galima.Naivumas ir baimė užstelbdavo jos mąstymą, kuris ir taip klajojo jos galvelėje tarsi debesėlis. //

- Simona, eikš trobon-pasigirdo motinos balsas-ir vėl palėpėj kiurksai.Ar girdi ,sakau lipk žemyn , daugiau nekartosiu|

Greit užverčiu sąsiuvinį, įgrūdu atgal į skrynią ir begte nusileidu žemyn laiptais.Virtuvėje gardžiai kvepia kiaušinienė.Motina pila stiklinėn rūgpienį, įberia supjaustytų svogūnų laiškų, atsisuka į mane ir taria:

-Valgyk.- pati sėdasi šalia bobutės ant mūriuko-Ryt važiuosiu miestan.

-Tai aš tau juk sakiau, kad yra.O tu netikėjai,ginčijai.Neapgausi, ką jau ką, bet tą dalyką gerai išmanau-tarė bobutė.Kiek patylėjusi piktokai pridūrė-Dabar teks du auginti.Sakiau, kad nekvailiotum, vis viena jo nesulaikysi.Matai koksai, jautė , kad netuščiai, bet ne, net nepaklausė ar tikrai reikia.Pylė įpylė, džiaukis.Jam kas, sėdi mieste su ta šmėkla ir nė minutėlei apie tave nepagalvoja

-Ką čia kalbi, bene žinai

-Žinoma, kad žinau.Tik tu nieko nežinai.Lyg šventaaasis jis tau, net mintimis ant jo turbūt neburnoji-motina nieko nesakė, tylėjo.Bobutė ir vėl toliau pamokslavo:

-Gyvenai gerai, va ir Simona keturioliktus įpusėjo.Et,mano kalbos tuščios, ar kas klauso jų, niekas.Visi protingi dabar, o kai kas nutinka tai bobute, bobute.

-Tuščios, netuščios tos kalbos, bet nuodėmės tai jau nedarysiu.Dievas davė, tegu pats ir atsiima.Tik be mano pagalbos

-Ar dievas davė,aaa.Tavo mieliausiasis Stepuuukas,apdovanojo pačiai prašant, argi ne taip.Dievo čia nekišk,nekišššk-pagrūmojo bobutė motinai pirštu panosėn-Nekišk.Žiūrėk,neprikalbėk.Paims kai pati to nenorėsi.

-Baik čia kalbėjusi, dar užkalbėsi.Mmh,jo, pati norėjau ir turėsiu.Nepadėsi, pati užauginsiu.

-Nesipūsk čia, gerai žinai, kad nenusigręšiu.Argi kada esu nepadėjusi.-abi nutilo.Po minutėlės kildama nuo mūriuko bobutė tarė:

-Tai jei nori pati ir nedejuok, dėkok dievui ir melskis.

-Meelskis-motina nutyla , pažiūri į mane-Pavalagei?Nueik pas tetą Oną, pasakyk kad vakare ateisiu

-Mamyt, ar galėsiu pas Dalytę pabūti, juk darbo namie tai jokio ,-motina palinguoja galva sutikdama.Prieinu prie jos,apsikabinu ją ir tylutėliai sušnabždu jai ausin,,Myliu,, ir išbėgu nelaukdama atsako.Aš viską kuo puikiausiai supratau apie ką juodvi kalbėjo.Va, iškur tas jos blyškumas .Motina turės vaikeli.Man džiugu.Pasileidžiu takeliu tekina link tetos Onos sodybos.Dalytei tai jau nasakysiu.Mano ir tik mano didžioji paslaptis.Bėgdama vis svarsčiau, ar smagu bus turėti brolį ar sesę. Jam ar jai gimus dar būsiu mylima motinos, bobutės.Gerai pagalvojus, kad tos meilės ir dabar ne kažin kiek ir gaunu.Gal esu tokia nesuprantanti ir reikalauju to ką turiu.Bet kodėl ,žvelgdama į dangų į tą nesibaigiančią erdvę jaučiu,va čia širdyje keistą jaudulį ,kuris stiprėdamas perauga į šauksmą; kodėl matydama katę taip meilei laižančią savo vaikus jaučiu nuoskaudą .Tas jos laižymas tai bučiniai …bučiniai kurių pakanka net keliem jos vaikam.Aš taip norėčiau tos katiniškos meilės, to švelnumo.. Et, ko aš čia vėl graudinuos.Juk šitokia žinia,smagu bus.Vis ne viena .Galiausiai pribėgusi tetos sodybą stabtelėju.Visur tylu, nesimato nė gyvos dvasios.Net šuo neamtelėjo kuomet pravėriau kiemo vartus.Greit skubomis pereinu dilgėlėtą kiemą,praveriu vidinio kiemuko vartukus ,praeinu apžėlusį piktžolėmis kažkada buvusį gėlyną,pabeldžiu į stiklines varandos duris.Tylu.Tuomet įeinu į varandą ir dar kartelį pabeldžiu į vidines priebutuko duris.Pagaliau pasigirsta šlepsėjimas basų kojų.Duris atvėria teta Ona:

-Aaa, čia tu,Simonyt.Aš ir galvoju, kas čia dabar ramybės neduoda.Tokia tvankuma lauke, tai kaip paukšteliai slapstomės vėsumoj.Ar tu viena?O kur motinėlė,negi neateis?

-Tai, tetyt,mamytė siuntė mane pasakyt, kad vakarop ateis.

- Na ir gerai.Kaip tik ir pyragas spės pravėsti, galėsim skanauti.Bobutė tai jau neateis, kaip visada,laiko neturi.Vis tvarkosi,vis gražinasi

- Ai ,kad nežinau, nieko man nesakė.Turbūt neateis.- gūžteliu pečiais.Teta Ona žiūri į mane apsimiegojusiomis, traškanotomis akimis,tarsi lauktų, ar dar ką pasakysiu

- Tetyt, ar Dalytė yra?

- Nėr vaikeli.Miestelyje pas kūmą svečiuojasi, žadėjo sekmadienį grįžti

- Aaa,-nutesiau nuliūdusi-Tai aš jau ir eisiu,tetyt

- Nu eik, eik.Vakare su motinėle ateik, pyrago su medum pasmaguriausi.

Jau beužverdama stiklines priebučio duris išgirdau jos kvietimą:

-Ateisiu.-šūktelėjau jai ir pasiskubinau išeiti iš kiemo pakol viskas dar skendėjo tyloje.

Nuliūdau , kad Dalytės nebuvo namie.Ėjau atgal namo tingiai ,lėtai.Tetos Onos sodyba nebuvo tvarkinga, ji nekvaršino sau galvos , kaip pati mėgdavo sakyti bobutei , ;niekais;;.Tiesa , gyvulių turėjo daugiau nei mes.Vienu žodžiu, turtinga buvo.Kad ir viena plušėjo,per didžiuosius darbymečius samdydavo iš kaimo vyrus pagalbon. Užmokėdavo jiems puslitruke, dar kokį lašinukų bryzą ar rūkytą dešrigalį įdėdavo.Vyrams kad tik gerklėn įpilti,ir pakanka.Tai jau tetos žodžiai.Ir kaip ji taip sugebėdavo,ir turgan nulėks,kažką parduos, žiūrėk ir pinigas vienas kitas atsiranda.Deda krūvon, štai tau ir visas šūsnis pinigėlių.Mums taip nesisekė, tiesa .Tėvas tvarkėsi po ūkelį, motina su bobute jam talkindavo,tačiau vis viena skurdžiai vertėmės.Na truputį buvo geriau kuomet tėvas mieste įsidarbino, statybose gerai uždirbdavo.Bet neilgai tai tęsėsi .Paliko jis mus, ir vėl biednumas.Pas tetą Oną be Dalytės gyveno dar ketvertas- paliegęs diedukas su ilga reta žila barzda.Jis dažniau gulėdavo nei vaikščiodavo, mat teturėjo vieną koją.Kitą prarado miške.Griūvantis medis sutraiškė, tad liko tik dalis kojos iki kelių.Žemiau jo nieko nėr, tik medinis kojūkas, su kuriuo taip sunku jam vaikščioti.Girdėjau kartą kaip moterys tarpusavį kalbėjo, kad po šios nelaimės diedukui buvo išmokėta didelė pinigų suma,kurią jisai atidavė tetai Onai,ir leido juos tvarkyti taip kaip ji mano tinkama.Ankščiau dar diedukas ateidavo ir pas mus , greičiausiai pas bobutę.Vis papsėdavo pypkutę ir šnekučiuodavosi su bobute ,vis jisai šmaikštaudavo.Bobutė kartais pyktelėdavo, sakydama:Senas krienas, o vis apie tą patį.Dar girdėjau, kad teta Ona ne šeip jį priglaudė, kad diedukas yra tolimas giminaitis.Be dieduko dar, pas tetą gyvena trys jos dukterėčios vaikai.Vardo tiesa neprisimenu, labai jau sunkus ir neįprastas buvo.Tai ta dukterėčia su savo vyru sugalvojo rusijon lėkti.Kažkokios statybos prasidėjo, sakė , kad galima gerai uždirbti.Na prikalbėjo tetą, vaikus jai paliko, pardavė savo turtą ir išvyko.Kaip išvyko , taip ir pražuvo.Moterys mano, kad nebegrįš, nenori sau naštos užsikrauti, visgi trys vaikai.Diedukas dar priešginiauja ,sako dar sugrįš , tik metai praėjo.Bet teta tvirtai įsitikinusi, kad teks tuos vaikus jai pačiai vienai auginti.Kaip bobutė sako, kad tetai Onai dar gyvai esant

Rodyk draugams