BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zuvedra skrenda audroje psl 13 - 17

-Bobut, sėdam,-pridūriau ir aš.Bet tą akimirką išsigandau savo paties žodžių.Elgiausi kaip kokia išdavikė.Dar prieš kiek laiko buvau įsiutusi ant jų, nekenčiau,o dabar suvalgiusi riekę duonos su lašiniais prabilau visai kitaip. Pajaučiau kaip visa išraudau.Bobutė atsiduso, aš pamaniau, kad jos mintys dar ne visos išsakytos.Tik dabar yra tarsi mažutis atokvėpis prieš didijį pasipriešinimą.Ji ramiai viską apgalvoja nujausdama apie artėjantį neišvengiamumą.

Paėmusi duonos riekę, lašinių storoką bryzą ,pridėjo prie nosies, įtraukė pilna krūtinę viliojančio apetitą kelinčio kvapo,ir pasigardžiuodama atkandusi nedidelį gabalėlį neskubėdama jį ėmė kramtyti. Aš nelaukiau kol kas mane paragins,čiupau duoną ,ląšinius ir taip valgiau tarsi būčiau niekuomet nežinojusi kas tai per skanumas.Bobutė pasižiūrėjo į mane,į motiną.

-Na, ar ilgam Stepai sugrįžai,-paklausė bobutė

-Noriu pasiimti Janikę.-kiek patylėjęs pridūrė,-Simona tegu kiek dar pabūna pas tave ,o kai baiks mokyklą pažiūrėsim,kaip viskas toliau eisis

-Taip ,taip-atsidūsėjo bobutė,-Tai gal labai bagotas esi , kad va stalą užvertei

-Čia dar mama neviskas,-su pasididžiavimu pasakė motina,-kiek kamaron prinešiau.Net dešros naminės visas pusmaišis, o kiek dar lašinių,kumpio.Ir kaip jis valiojo tai partemti, juk kelias tai ne artimas.

-Kas čia tokiam vyrui,ptu.Va pažiūrėk koks įmitęs grįžo-tarsi nepatenkinta burbtelėjo bobutė

-Mamyt, ar galėčiau iš kamaros dešros pasiimti,-paklausiau motinos,norėjosi dar skaniau .

-Eik ,eik atnešk visą rinkelę,papjaustysiu visiems

-Tai motin gal degtinės stiklinaitę,-pasiūlė tėvas bobutei pildamas stiklinėn iš butelio degtinę ir padėdamas priešais ją-stiproka bet gera.Gerai bėga.

-Duokš ,kad gerai bėga tai jau matomai dažnai pili,-imdama stiklinę pažvelgusi į tėvą pasakė bobutė

-Na karts nuo karto padarau gramelį.Žinai visą dieną nusiplūki statybose,nuo ankstyvo ryto iki vėlumos.Tai išgeriu nuotaikai pakelti ir nuovargiui nuvyti,-tarė tėvas

-Tai gerai sekasi tau ten,pinigo gero uždirbi.Va, šitiek pritempei

-Šiaip taip sukuos.vienas kitas pinigas ir užsilieka.

-O kaip ta bobšė, dėl kurios išėjai

-Mama,-įsiterpė motina,-kam tu apie tai

-Nieko ,tegu klausia , neturiu ko slėpti.Simpatiška bobšė,tiesa tekdavo su ja pavajavoti,mėgdavo išgerinėti , kairėn pasukdavo.Na pati supranti.O va mano Janikė tai priešingybė jai.Tiesa to grožio moteriško neperdaugiausia, na bet kas iš to,- tai pasakęs tėvas apkabino motiną,pritraukė arčiau savęs ,ši nusišypsojo ir padėjo galvą ant jo peties.

- Sunku tave Stepai ir beatpažinti.Pasikeitei kalboje.Ankščiau tai nebūtum pasakęs, kad Janikė negraži,-tarė bobutė pildamasi stiklinėn degtinę,-o va dabar tokius žodžius sakai jai pačiai girdint.Manai neskaudu viso to klausytis, ir dar iš žmogaus kurį myli

-Ką darysi , tokia tiesa.- tėvas nutilo ir tiriančiu žvilgsniu įsistebelijo į motiną.Ši kukliai nuleido akis tarsi kokia merga jaunikio tyrinėjama.O juk ne vieneri metai jų nugyventa drauge.Juk žiūrėta ir peržiūrėta, nei ką čia bepridėsi , nei atimsi.Pavalgęs , užpylęs dar pora stiklinikių degtinės, tėvas išsitraukė ,,Jūratės,, pakelį, išsiėmė vieną cigaretę,pabaksnojo ja į dektukų dėžutės viršų ir tarė:

-Bet žinai,galvoju,kad vertėtų tau Janike dar kiek likti čia ,nes neturiu pastovaus būsto.Pats pakampėj gyvenu, o dar laukiesi.Aš pinigėlius siųsčiau

-Pala, pala, apie ką tu čia,- pertraukė jį motina,-aš čia iš džiaugsmo bemaž išprotėjau o tu pareiški, kad dar palaukčiau.Diel dievo, ko laukt

-Nusiramink, Janike.Dabar, sakau…po kiek laiko.Gal kas ir nusimatys, bent išsinuomuosiu…bet dabar …

-Eik tu po velnių,Stepai,- sulemeno ji-kam kalbėjai, kad be manęs negali, kad ir sunkiau bet vis drauge

-Jene,jis teisus,nenori visos šeimos statyti pavojun.Ar ne ,Stepai-klausimai pažvelgė į jį bobutė.Jis pritardamas linktelėjo galva.Motina metusi niekinamą žvilgsnį į tėvą ,atsistojo ir pasuko link durų

-Kur eini Janike,- paklausė tėvas

-Kuo toliau nuo tavęs-tarusi šmurkštelėjo laukan,tėvas paskui ją.Likom dviese ,aš ir bobutė.Jos veidas atrodė sumišęs , tarsi būtų nesitikėjusi tokio posūkio visame tame be galo painiame reikale.Bet manau širdyje ji džiūgavo,išėjo bemaž taip kaip norėjo.Išeis tėvas ir vėl galės laisvai atsikvėpti.

-Taigi-tarsi pati sau tarė bobutė-kas iš viso to išeis

Ji ištiesė ranką norėdama dar įsipilti degtinės,tačiau susilaikė .Perbraukė ranka plaukus , skersomis pažvelgė į mane, dar keletą akimirksnių susimąsčiusi pasėdėjo,atsistojo ir nuėjo į savo kambarėlį.Likau viena.Tą pačią dieną,vėlai vakare tėvas išvyko,palikdamas verkiančią motiną , kuri kaip ir pirmasyk graudžiai raudojo.Bobutė nesistengė jos raminti,nepratarė nė vieno žodžio, ir aš tylėjau , jos neraminau.Kažkaip buvo vis vien, gal net jaučiau palengvėjimą jam išėjus .Stovėjau kiemuko gale , šalia senos liepos .Žvelgiau į jos viršūnes ,lyg norėdama jose įžvelgti kažką , kas suteiktų sielos ,širdies ramumą.Naktinis vėjas ūžtelėjo aukštai šakose, juoda tamsa gaubė viršūnę.Jauste jaučiau visu kūnu čia esantį liūdesį,kuris nebuvo mano , tačiau siejosi su mažute dalimi manęs.Galvojau apie jį-ar čia buvo jo namai,jo šeima.Visa laimė, kad niekur jis negyveno, o tai nežinia kas būtų nutikę.Ar jis myli, ar išvis mylėjo motiną.Nelabai gražiai apie ją kalbėjo.Gal jis šiandien čia būdamas perprato savo jausmus ,nes jo elgesys nebuvo itin malonus.Motina džiaugėsi kaip vaikas jam būnant šalia,ir jos širdyje buvo taip gera kaip niekada, nors ir bobutė nepritarė šiam tėvo sugrįžimui.Kažin, ar ji jau nusiramino, ar dar ilgai motina kankinsis,nemalonu matyti ją tokią besiblaškančią.Sušlamėjo seni medžiai augantys aplink sodybą, tarsi kokie sargai ,tylutėliai šnekučiavosi apie šios dienos įvykius.Visiška tamsa apgaubė visa kas buvo šalia,aplink sukiojosi nakties vėsa.Nukrėtė šaltukas,žiūrėjau į tamsą plačiai išplėtusi akis ir tokia ji man atrodė bauginanti,svetima,kad norėjosi riktelėti.Aš aiškiai įsivaizdavau , kad joje tūno tūkstančiai nematomų padarų , kurie ir tyko mane prigriebti,nuo nerimo ėmė niežėti visą kūną.

-Simona,eik trobon, sušalsi- pakvietė mane bobutė.Gal man to ir tereikėjo, mažo postūmio priverčiančio sugrįžti į save.Užuot ėjusi trobon , tylutėliai nuslinkau prie virtuvės lango, kodėl net pati to nežinau.Atsargiai pažvelgiau vidun.Motina stovėjo atsirėmusi į sieną, o bobutė sėdėjo viduaslį ant kėdės.Išgirdau moteris besikalbant ,todėl pritūpiau ir likau klausytis :

 

- Nejaugi vis dar kankiniesi?Vis dar maža skausmo ir nevilties,Jane.Matai, kad galutinai pagedęs,nebebus iš jo žmogaus.

-Kvailė, kvailė.Kokia aš kvailė, patikėjau jo žodžiais,dovanom,glamonėm.Jis net manęs nepaklausė kaip jaučiuosi,kaip vaikelis.

-Tu vaike manęs paklausyk,mesk jį iš galvos.Tarsi miręs būtų,paraudok jei tau nuo to bus kiek lengviau,ir užmiršk.Suvisam,suvisam.

-Matai kaip nutiko.Pameni ,mama,kokie laimingi buvom kai parsikėlėm pas tave gyventi.Juk šitiek metų drauge,diena dienon.Ir naktys kokios buvo…Viską prisiminus niekaip negaliu suprasti , kodėl Stepas paliko mane.Ar atmeni,juk mes niekuomet net nesipykdavom.Ar pykdavomės?

-Na aš jau bent negirdėjau,vis juokeliai, pasižnaibymai.Na užteks tų kalbų,verčiau aprimkim.juk dar visas gyvenimas priešakyje.

-Kur ten gyvenimas, visa amžinybė.Skauda dar širdį,duokš stiklą degtinės,gal palengvės.

-Tai sumąstei.Juk tau negalima,ir jei galėtum vargiai ar padėtų.

-Et,eisiu stalą nukraustysiu ,dar mėtų arbatos užsiplikysiu ir patalan,gal pavyks užmigti.Bet vargiai.

-Gerai vaikeli,tu čia pasisukiok ,o aš eisiu laukan pažvelgsiu kur ta Simona dingo, kad negrįžta.-išgirdusi ,kad mane mini pasiskubinau kiemelin ,kad neužkluptų manęs čia betupint.Tik suspėjau prieiti priebutuką kai bobutė jau ketino eiti laukan .

-Na kur tu dabar užlindus buvai,žiūrėk sustirusi visa net lūpos pamėlę.Greit trobon .-subarė ji mane .Aš greit šmurkštelėjau vidun, paskui atšlepsėjo bobutė. Nieko daugiau netarusi nuėjo kamaraitėn.Virtuvėje gardžiai kvepėjo plikoma mėtų arbata.Motina grįžtelėjo į mane:

-Kur buvai,bieseli,a.

-Lauke,motut.

-Lauke.Juk tamsu.Na, sėsk prie stalo, tuoj arbatikės visoms.Mama eikš ir tu ,ką toj kamaroj veiki.

-Va , buvau užslėpusi bruknių uogienės.Tiesa,užupernykštė,bet manau gera-su džiugesiu pasakė bobutė.Tikrai, bruknių uogienė buvo begalo skani.Ir žinoma kaip visada ,persivalgiau persigėriau.Kaip erkė išpampau,dar bobutė juokėsi, kad visą naktelę ant kibiro bėgiosiu,koks jau ten miegas man bus.Bet kaip nors, juk ne pirmas kartas.

Mūsų gyvenimas slinko vienodai.Aš kankinausi mokykloje,motina su bobute sukiojosi po namus.Parėjusi iš mokyklos dar kiek ir aš prikibdavau joms padėti.Tiesa motina vis vydavo šalin sakydama, kad verčiau ruoščiau pamokas nei čia trainiočiausi, ir be manęs jos puikiai susitvarkančios.Nutylėdavau, arba tėsiog pasakydavau, kad tų užduočių ne tiek jau ir daug, suspėsiu.O kaip iš tiesų būdavo,žinodavau tik aš viena.Nenorėjau mokytis,temdavau tik laiką.Stengdavausi mokytojams į akis nepakliūti.Retai kažkaip ir tekdavo prie lentos atsakinėti , vis už kontrolinius darbus pažymius rinkdavau.Sugebėjau nepastebima nusirašinėti,tiesa darydavau tai protingai,taip kaip tarsi žinočiau,na pagal savo galimybes.Ir todėl niekuomet nebuvau įtarta.Kitiems tai mokytojai priekaištaudavo,ir jau sekantį kontrolinį darbą jiems tekdavo rašyti sėdint pirmame suole.Tad galiu sakyt, kad buvau vidutinių gabumų mokinė.Man to pakako.

Vakarop gausiai pasnigo.Jei ir naktį sniks,tai rytoj į mokyklą teks klampoti per sniegą, ko gero ir keltis reiks ankstėliau,nes kitaip pavėluosiu į pamokas.Ne pirmas kartas.Pamenu,kai dar buvau pirmokė persikėlėme gyventi į kažkokį kaimelį , tai į mokyklą išeidavau net prieš septynias, ir tai vos suspėdavau prieš pat skambutį.Žiemą būdavo baisiausia.Atsikeli tamsoj,išeini laukan, visur balta nei tako , nei jokio kelio nesimato.Ir kaip nepasiklysdavau toje platybėje, tarsi šuva kelią atsekdavau. Baisu būdavo vienai eiti.Tai dar niekis, o jei pūga , vėjas.Niekas nelydėdavo.Tėvas fermoje dirbo, tai žiemą grįždavo tik kuomet laisvos dienos būdavo.Nebuvo kam pasiguosti.Motina paruošdavo pusryčius, apmuturiuodavo stora šiurkščia skara ir tiek.Būdavo eini eini visur balta , aplink laukai,skaudus plakantis vėjas ir gilus sniegas.Taip pavargdavau,kad norėdavosi griūti į pusnį ir niekuomet nebepakilti.Kai jau išvis nebebūdavo jėgų paeiti susmukdavau pusnį ir verkdavau.Taip prasikankinau net šešerius metelius.Užsigrūdinau,tapau stipri ir ištverminga.Dabar ,kai gyvename pas bobutę,mokykla daug arčiau ,o ir man keturiolika, tai jau visai ir nebaisu. Tik rytais norisi ilgėliau pamiegoti.Greit Naujieji Metai.Klasėje subruzdimas, niekaip nenusprendžiame ką vaidinsime.Auklėtojas siūlo vaidinti spektaklį ,,Marti,,klasiokai nenori.Man tai tas pats,todėl tyliu, savo nuomonės nereiškiu.Manau , kad liksim nevaidinę,juk liko tik savaitė.Nespėsim nei žodžių išmokti, nei dekoracijų paruošti.Auklėtojas tai supranta, bet dievaži dar kažko tikisi,vis pyksta ir vadina mus tinginiais.Aš labiau laukiu Kalėdų , nes tuomet bobutė visuomet priruošia tiek gardžių valgių, kad pakanka bemaž iki pat Naujųjų Metų.Iš visų pakampių ištraukia užslėpusi tai vieną , tai kitą skanumyną.Visuomet paršioką paskerdžia , tai mėsytės su bulvikėm turėdavome iki pat Velykų.Kiaušinukų pyragams pritaupo.Kokius skanius pyragus bobutė kepa.Dideli, rausvi ,purūs.O jau gardumas neišpasakytas.Atsipjauni riekę dar šilto pyrago,įkvepi garuojančio aromato ir rodosi daugiau nieko ir nebereikia.O jei dar medaus teta Ona atneša, tai išvis , nė žodžiais neina apsakyti to jausmo, kursai užplūsta kuomet suleidi dantis į šiltą saldžią masę.Be pyrago dar ir taip visokių skanumų padaro.Iš mėsytės,bulvikių, raugintų kopustukų , agurkėlių, o dar kur marinuoti grybukai.Prisivalgai už visus metus.Tiesa tai buvo pirmus dvejus metus, o vėliau kažkaip trūkumas viso to buvo.Bobutė vis sakydavo, kad Stepo dėka.Tingus jis, nerūpestingas, negalvotas.Tik parduot turimą greitas,geriau pagulėti jam nei laukus apžiūrėti.Šios Kalėdos turėtų būti geresnės nei pernai,Stepo tai nėra.Ir užgyventa nieko nėr, iš kur bus geresnės.Tai gal bobutė ką nors sumąstys, ir teta Ona sušelps.Gal.Kažko sugiurgia pilvas,nuo tokių minčių sukilo noras suvalgyti kažką gardaus.Žinau, puode tik su lupenom virtos bulvės,dar raugintų agurkėlių,arbatikės ir ko ne puota.Namuose buvo tylu,ir ta tyla nebuvo man maloni.Tarsi ko trūko,vienatvė slėgė ir liūdino. Greičiau grįžtų motina su bobute, kažko per ilgai užsibuvo pas tetą Oną.Va kaip sparčiai sutemo,o dar prieš pusvalandį buvo šviesu.Sėdėjau ant mūriuko tingulio ir apatijos apimta,net pilvas nustojo gurgėti.Kaip tik tuo metu priebutuke pasigirdo bildesys,pašokau nuo mūriuko ketindama pažiūrėti kas tenai,tačiau nesuspėjau.Plačiai atsivėrė virtuvės durys ,pasirodė bobutė nešina didžiuliu maišu, paskui ją su kiek mažesniu įsvyravo motina

-Na Simona,šventėm turėsim,-nuvargusiu balsu pasakė bobutė-Taip pavargau betemdama net rankos nutirpo.Dar sniegas drėgnas,saugokis nepaslydus.Kaip Jane,ar nepersitempei?

-Ne ,kad nieko beveik ir nesijautė to nešimo.Juk negulinėju ,pratusi kiloti sunkumus.

-Teisybė,nesitrauki nuo darbo.Va, pažvelk Simonėle,ko mums Ona prigrūdo.Dar sakė rytoj su rogėm atveš.Daug gero turi,dievulis padeda.-kalbėjo bobutė traukdama iš maišo pundelius .

-Še,nešk kamaron ir viską gražiai dėliok į lentynas-paliepė motina,-žiūrėk nemaišyk visko per viena.Rūkytus lašinius ,kumpelius vienon pusėn,miltus kiton,duoną į dėželę.Atsargiai su raugu, neišpilk,-komandavo motina

-Jane,neskubink vaiko,pati susidėliosiu.Žinau kas kur,o tai viską man sumaklevos.Simona ,duokš raugą padėsiu šilčiau dar kiek pakilti turi.Ryt iš pat ryto užmaišysiu duonkubilį,prikepsiu baltos duonos,o poryt juodos su kmynais.dar ir kitam kartui palikti reikia raugo.Juk nelakstysiu pas Oną kiekvieną kartą.Va atsargiai paimk miltukus baltai duonikei,ryt atveš tamsesnių juodai.

-O kur dėti juos,bobut-

-Atsargiai ant stalo,aš juos perpilsiu bačkon.-tarė bobutė purtydama jau ištuštėjusį maišą.Tą vakarą ilgai dar rymojom susėdusios prie stalo,be paliovos gyrėm tetą Oną už jos gerumą ir šitokį dosnumą.

-Kiek pamenu Oną,- kalbėjo bobutė,-visuomet tokia buvo.Turtinga,dosni ir teisinga.Nors ir jos gyvenimas nebuvo rožėm klotas,bet sekėsi jai dieviškai.Gal dar ir todėl , kad tėvukai turtingi buvo.Liko daug turto užgyvento,švaistūno tai jokio, tik kaupk jei sugebi.Tai ir kaupė.Apie tokius sako, kad sugeba iš molio sviestą išsukti.

-Tai ką, ji visuomet viena ir be meilės,- paklausė motina,-manau graži jaunystėje buvo.Ar senai ją pažįsti.

-Jau nuo pat jaunumos mudvi pažįstamos.Netoli gyvenom nuo Onos tėvų ūkelio ,dar pamenu mano tėvukas pirko iš jų ūkio stambią kumelę.Graži tokia buvo,storom kojom,baltais karčiais.O jau jėgos turėjo, tai gi mūsų Pilkšvis buvo iš tos veislės.Dar ir jos tėvo dėka sodą užsisodinom,gerais sodinukais aprūpino.Geri žmonės buvo amžiną atilsį jiems.Kas biški ir lėkdavo mano tėvukai pas juos ir visuomet sulaukdavo pagalbos, neatsakydavo.Gal tik jų ir dėka mes gyvenom gerai, vargo didelio nematydami.Dabar tokių žmonių reta.Iš milijono gal vienas kitas.

-Kodėl sakai , kad sunku jai buvo,juk turtinga,-paklausiau aš-ko jei vargti?

-Gyvenime visko nutinka.Rodosi einasi kaip sviestu patepta ,o va žiūrėk velnias koją ir pakiša.-susimąsto bobutė.-Pamilom mudvi vieną ir tą patį bernioką.Prisimenu koks išvaizdus buvo.Aukštas,lieknas.O jau akys,rudai juodos….tikras šėtonas.Plaukai tarsi smalos ištepti,ilgi bemaž iki pat pečių.Dvare arklininku dirbo.Žmonės kalbėdavo, kad vos tik jis prie neapjodinėto arklio prieina, tai tas drebėti ima,tik ranka perbraukia per sprandą ,prakaitas išmuša.Paklusnūs tampa. Net ir pasiučiausius erželus sutramdydavo.Na ,o apie mergas ką ir bekalbėti, jos tėsiog alpdavo ir pačios glėbin puldavo.Taip ir mudviem nutiko, tiesa jis mergino ir mane ir Oną.Tai su viena , tai su kita paklonėm pasitrainios.Karštai paglamžys,meiliai pakalbės.Taip ir tirpom abi jo glėbyje.Susitikusios jausmais dalinomės,svajonėmis…nežinodamos,kad apie vieną ir tą pati kalbam.-atsiduso bobutė,nutilo.-O kaip paskui skaudu buvo .Oioi,kiek ašarų praliejom,bet viena ant kitos nepykom.Ona tai pastojo nuo nelabojo,aš tai apsukresnė buvau ,netokia patikli,tai nelaimė šonu nuslinko,o va Onai nepasisekė.Tas gi ir su žanotom ėjo,kiaurai per visas.Kuri tik patiklesnė,laisvesnio elgesio ,tai ir…Taip ir galą gavo,rado pamiškį su praskelta galva,visą kraujuose paplūdusį.Ne viena ašarojo,rankeles dangun kilnojo.Verkiau ir aš,o labiausiai verkė Ona.Pilvas bemaž ant nosies lipo,kiek dar galėjo slėpė, ką jau benuslėpsi.Bet matomai vaikeliui nebuvo lemta gyventi.Ar kas nužiūrėjo,ar jos motutė užkerėjo,bet viena kart einant per kiemelį nei iš šio nei iš to,užpuolė ją avinas,trinkt ragais per pilvą ir viskas.Dar gerai , kad pati gyva liko,o jau taip sirgo, taip sirgo.Bet atsigavo,va ar kas pasakys ,kad prie mirteis slenkščio buvo.Taigi sakau, nežinomi dievo keliai.Jis pats vienas nusprendžia kam gyventi , o kam ne.Na gana čia plepėti , eikim mergikės miegoti,ryt anksti keltis,tau Simona mokyklon.Eik eik vaikeli,klokis lovą ir miegot.

-O tu ,bobut,ar dar neisi

-Aš dar kiek pabūsiu,neužilgu ateisiu

-Mama,ilgai nevakarok

-Kur jau ten bevakarosi,žiūrėk bemaž dvylikta.Eikit jūs,manęs nelaukit.Poterius sukalbėkit….nepamirškit.

Apie ką ji likusi viena galvojo.Gal apie gyvenimą kurį šį vakarą prisiminė, galbūt ir apie tą nelaimingą bernioką ,galą gavusį pačioj jaunystėj.O gal apie randuotą tetos Onos širdį,ir apie savąją ,pilną skausmo , ir nusivylimo.Tik dabar suvokiau,kad bobutė nesijautė laiminga tuomet dar tais laikais ,kuomet jaunystė tviskėjo ir rodosi visas pasaulis klūpojo po kojom.Gyveno nieko nejausdama,nemylėdama.Taip ir mano motiną pradėjo kažkur pamiškėje ,su paprastu piemeniu,be vardo ir giminės.Tėsiog taip save vadavo ,kad nereiktų tekėti už nemylimo.Kas žino, jei būtų ji tekėjusi, gal ir laminga būtų buvusi.Ji nieko nesigaili nei , kad tėvai už tai ją labai smerkė nei, kad mano motina visuomet buvo jos tėvų vadinama pavainike ir nepripažinta.Bet praėjo tas laikas ir ji liko pati sau šeimininkė,be vadovo ir teisėjo.Darė tai ką norėjo ir gyveno kaip pati sakė, bemaž kaip dievulio užantį.Ko daugiau ir bereik,tik sveikatos ir , kad karo nebūtų.O visa kita niekai.Gal ir jos tiesa.Ji geriau žino.

Per nakt taip prisnigo, kad vos bobutė atvėrė priebutuko duris.Jei dar kiek ,tai būtų reikėję lipti pro langą ir su lopeta atkasti sniegą.Spigino šaltis.Paėėjusi gerą galą kelio sustojau.Grįžtelėjau namų pusėn,vos vos matėsi mažutis žiburėlis.Ėmė snigti,niekaip negalėjau apsispręsti ką daryti,eiti mokyklon ar grįžti namo .Šąlo kojos, rankos.Skruostai tarsi sustingę,įkvepiant orą skaudėjo nosies ertmes,tarsi kažką deginančio ,aštraus kvėpčiau į save.Nusimovau pirštines ir energingai ėmiau trinti jomis skruostus.Vis nedavė ramybės mintis liepianti apsisukti ir grįžti atgalios.Taip ir padariau.Nežinojau tik ką reiks pasakyti joms,nes tikrai nebus patenkintos mano sprendimu.Po galais iš kur ši baimė,juk galiu ir pati kažką nuspręsti.Tegu pyksta,tikrai nesiruošiu per tokį šaltį klampoti tokį galą mokyklon.Be to šiandien paskutinė diena, ryt prasideda atostogos.Vis viena mūsų klasė neparuošė jokios naujametinės programos,o dėl keletos saldainių neverta kęsti šio šalčio, taip ir pasakysiu.

Vos tik įžengiau trobon bobutė kilstelėjo nuo mūriuko ir nepatenkinta paklausė:

-Nu ir ką čia sumąstei?

- Tai ,kad šalta lauke.

- Jane,eikš čionai.Žiūrėk Simona grįžo.

Rodyk draugams

Rašyti komentarą