BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zuvedra skrenda audroje psl 34 - 37

- Na, o man kodėl?

- Kad iki to privedėm vaiką….kaip mes nužmogėjom.Nė lašo meilės neliko artimam,rodos ne tokios skurdžios esam…

- Ai nebenoriu apie tai kalbėti,nereikia man tų nesamonių.Pati turiu apie ką galvoti…gėda ne gėda.Kalbos beprasmės,jokios naudos.Einu laukan,o tai sudurnėti galima nuo tų šnektų.-tarė motina

- Eik eik,-atrėžė bobutė,- tu kaip visuomet,kai jau reik ką pamąstyti ,bėgi.Visuomet tokia buvai.Taikiais vis pasprukti nuo keblumų.

Valgiau nenoromis košę,užsigerdama avižiniu kisieliu.Bobutė sėdėjo ant mūriuko ir užsisvajojusi žiūrėjo per langą,kažkur į nežinomą tolį,paskendusi savo mintyse.Valgiau ir mąsčiau,kaip keistai viskas klostosi,tarsi kas tyčia ,nematomas sukiotų visą įvikių eigą.Buvusią ramybę tarp mūsų tarsi ištrėmė,ir dievo pasaulis atitolo ,užsivėrė visos durys vedančios į malonų džiaugsmą. Ką čia beišmąstysi,nors ir kunkuliuoja verda protas,galvoje minčių raizgalynė.Rytoj iš pat ryto lipsiu palėpėn,jau ir nebeatmenu kada bebuvau ten.Kaip tie mano užrašai,laukia nesulaukia manęs.

Visą naktį lijo.Girdėjau,kaip lietaus lašai barbeno į lango stiklą- maloni muzika.Ir jau iki pat ryto nebegalėjau užmigti.Nežinia iš kur atsiradusios mintys, kaip tie lietaus lašai, barbeno į mano pasamonę.Raizgėsi pynėsi ir kilo vis aukštyn, sukeldamos vaizdinius, kuriuose regėjau save ir ….Andrių.Esu tarsi vandenynas po audros ,pasišiaušusi ir jautri.Kas verčia kentėti va šitaip,be jokio pagrindo. Mąstyti ir kurti tai ,kas gali sukelti neapykantą net širdžiai artimiems.Nekenčiu viso pasaulio,nes jame nerandu sau vietos.Dabar atrodo, kad stoviu šalia ribos, kuri skiria mane nuo šio ir kito nematomo, bet įsivaizduojamo pasaulio.Argi galima suvokti visą esmę to , ko niekaip negali perprasti.Pati žinau, kad teks man išeiti ir gyventi tenai…Dieve, nuo šios minties norisi klykti.Širdis tarsi ledas sustingusi, be jokio meilės jausmo, be šilumos ir ką galiu duoti kažkam tai, ko pati neturiu. Esu sustirusi nuo nūstumimo.Keistai suvokiu tą gyvenimą, ir nepradėjusi dar jo gyventi, jau pavargau nuo jo. Kraujo tvinksniai pliumt pliumt smilkiniuose ir keistas slėgimas širdyje. Dar pabandyti pakalbėti su motina, gal yra kokia nors mažutė viltis nutraukti tą absurdišką susitarimą.Kaip įtikinti, kad dar nesu pasirengusi šiam išbandymui. Tegu visą likusį gyvenimą praleisiu padėdama motinai, nei gyvensiu svetimą.Rinkau žodžius,dėliojau juos mintyse, kad vėliau nesustodama susikaupimui galėčiau išsakyti motinai.Tyliai prasivėrė durys.

- Miegi ?,- palausė motina

- Ne, mamut, nemiegu,- atsakiau pakeldama galvą nuo pagalvės

- Ir aš negaliu niekaip užmigt.Tas lietus vis bilsnoja.

- Acha, o man patinka,- ir jau ketinau lipt iš šilto patalo.Motina prisėdo ant lovos kraštelio.

-Nesikelk, gulėk.

- Gal po anklode nori.Kambaryje drėgna ir vėsoka.

- Gerai,- motina prigulė šalia.Anklodė ankščiau atrodžiusi tokia didelė dabar buvo per maža.Prigludau prie jos šilto kūno.Prisiminiau ,kuomet buvau maža ,dažnai miegodavome drauge ,apsikabinusios ir laimingos.Ji sekdavo pasakas,o aš užsimerkusi klausydavaus jos ramaus balso.Ir net pati nepajausdavau,kaip užsnūsdavau.Ir dabar atrodė,kad vėl esu maža mergytė,gulinti šalia motinos ir klausanti sekamos pasakos.Nuo to gerumo net apsiverkiau.

- Ko dabar, dukryt ?,-glostydama galvą paklausė ji.-Kas spaudžia tavo mažą širdukę?

- Mamut, aš taip nenoriu išeit, man taip baugu vien nuo šios minties, kad reiks tarp svetimų tenai būt.

- Manai, kad aš geriau jaučiuosi?Nurimt niekaip negaliu,viduje tarsi degčiau,laikau kiek beišgalėdama aimaną, kuri tarsi vėjas veržiasi.,-drebančiu balsu kalbėjo motina-Aš negaliu pasakyt, kad neliūdžiu, meluočiau.Ir šypsotis iš visos širdies , taip pat negaliu.Kaip išmokti gyventi be sąžinės graužaties,be kančios.

- Mamut,gal galima jiems atsakyti….juk būtų geriau visiems.Aš noriu likt čia amžinai.

- Ohh,vaikuti.Ir aš norėčiau,kad liktumei,bet.

- Kodėl,kodėl negaliu?Aš noriu likti čia ir būti savimi.

- Nežinau kaip bobutė su jais tarėsi, ką kas kam žadėjo.

-Bet juk pabandyti gali, ji paklausys tavęs.

- Paklausys….neeežiiiinau.Jau tiek visko negero jai pridariau, vargu ar pajėgsiu kažką pakeist.Bobutė savo nusistątymo nekeis,visa taip gražiai sudėliojo.

- Tu kalbi apie išėjimą pas tetą Oną?

- Taip,taip.Mch,kančia jai per sunki.Ji stipresnė už gailestį.

- Kančia.

- Kančia…Jos nusigręžimas nuo manęs , tavęs.Nuo savęs ir tiesos.

- Kaip tai,aš niekaip nesuprantu ,kodėl ji taip daro….kam.Ar dėl savęs.

- Dėl visko, dėl visko.Aš pabandysiu pakalbėti, bet neprižadu, kad kas pasikeis.Tikrai, aš pasistengsiu.Dabar miegok,miegok.- palengva tarsi migla pakilo ji iš lovos,apkamšė mane tarsi mažytę anklode, pabučiavo kakton ir išėjo.Likau ir vėl viena dar didesnėje sumaištyje, tačiau su mažučiu viltį nešančiu žodeliu ,,gal būt,,.

 

-Nieko negaliu jau padaryt,-pabudino skardus bobutės balsas,-visiškai nieko.Jau aptarta ir rankom sukirsta .-šūkaliojo ji.Greit pakilau iš lovos paskubomis apsirengiau.Tyliai įsliūkinau virtuvėn nedrįsdama pertraukti šio pokalbio triukšmu.

-Nemanau ,kad jau taip viskas galutinai sutarta,-netvirtu balsu kalbėjo motina-Juk

-Jokių juk,- pertraukė ją bobutė-Čia ne vaikų žaidimai.Kaip aš galiu jiems pasakyt,atleiskit gerbiamieji,nieko nebus…kaip pinigus grąžint,juk jų nebėr

-Pinigus…tai tu paėmei

-Paėmei paėmei,-susierzino bobutė-iš ko manai mes viską apmokam,iš ko gyvenam…ar manai , kad Ona vis mums kiša.Nėr taip.

- Bet mama,kaip šitaip

-Ot taip,visa tarsi i sąsiuvinį surašyta.

-Dievuliau,nebūčiau patikėjusi,kad taip nutiks.Parduosiu savo vaiką…už skatikus.

-Vot,tai nebūtum patikėjusi

-Bet tu ,mama ,tokia visuomet buvai arti teisybės,kovojai už kiekvieną jos pasireiškimą, dabar gi pati nusisukai nuo jos.Ir dėl ko,dėl lašinių brįzo

-Pati tuos lašinius kirtai ,kad net ausys linko

-Eik ir pasikark ,žmogau dėl tokios va kiaulystės

-Kas pasikeis…karsies,pjausies.Visa visviena liks.Likimas kaip dievo pirštas,neapsimesi jog nepastebėjai.

-Ir daug jų paėmei,na pinigų,ar daug…

-Pakankamai.Jei reiktų atiduot ,tai su viskuo ką turim ir dar drauge mus pridėt ir to nepakaktų.

-Eik tu sau,-šūktelėjo motina

-Va tau ir eik

-Bet kur tu šitiek praleidai?

-Eik tu kvailike.Argi manai čia viskas per trumpą laiką išėjo.Ne vienus metelius taip skolinau.Pinigas slidus greit kaip koks ungurys slyst tarp pirštų,tiek jų ir tesimato.Ateina laikas,kai reik skolas grąžint,o nėr iš kur.Kaip besuktum uodegą ,vis vien spąstuosna įkiši.

-tai tu pati pasiūlei Simoną

-Eik jau ,eik,-skėstelėjo rankomis bobutė,-kur jau aš.Nė mažiausios mintelės nebuvo.Taigi pats Klemensas prasitarė,oi sako ,kokią gražią anūkėlę turi.Aš nieko nesuvokdama jam ir sakau -graži, darbšti, nė karto nesirgusi.Norėtum tokios marčios.O jis nelabasis,jo jo.Ot ,kad mums tokią,tai gal sutariam.Už skolą.Sakau jam ,ar pašėlai,kas dabar vaiku skolas grąžinėja.O jis gudrus velnias,taigi iš ko atiduosi.Sako, aš tave su visu tavo turtu paimu ir tai tu ,tavo dukra ir anūkai iki pat grabo lentos man dirbti turėtumėt.Žinai ,taip baisu man pasidarė.Pravirkau,sakau ,bijok Klemensai dievo šitaip kalbėdamas nelaimę sau užtruksi.Šis tik nusijuokė ,nueidamas dar mestelėjo.Kai skolinai apie dievą negalvojai, ir velniai žino, išvis ar pagalvojai, kaip šitokius pinigus grąžinsi.Manei dovanosiu.

Abi nutilo.Tylėjau ir aš.Pabodo taip sėdėti,kiek pasimuisčiusi jau ketinau eiti laukan,ši slogi tyla mane kamavo.

-Kur susiruošei,-paklausė bobutė

-Laukan.Ar negalima

-Galima,tik niekur neužlysk,kad nereiktų ilgai šūkaliot.Iki pietų turim pas siuvėjėlę Romutę nukakt,gražios medžegikės gavau.Tau kaip tik bliuskelė išeitų

-Gerai,aš tik kiemuke būsiu, na gal dar palėpėn užlipsiu,-tariau vildamasi,kad tam ji neprieštaraus.

-Ko vis ton palėpėn laipioji,ar kokį kavalierių turi užsislėpusi,-tarė motina.Bobutė pažvelgė į mane.

-Jokio kavalieriaus ten neturiu,ir jau senai bebuvau toj palėpėj….tas kavalierius būtų badu miręs.-tarusi šmurkštelėjau pro duris laukan ,kad dar nesugalvotų ko manęs paklausti.mat kaip nepatikliai žiūrėjo į mane bobutė.Kieme pūtė žvarbokas nuo lietaus pravėsęs vėjas.Danguje būriavosi pilkšvai baltų debesėlių pulkeliai,kuriuos vėjas gainiojo, tarsi avis piemuo avis krūvon susispietusias.Pernakt prilytuose kieme pelkelėse murgdėsi antikės.Žąsų nesimatė.Tikriausiai bus už tvartuko nukrypavusios,ten prūdukas bus pilnut pilnutėlis vandens.dar kiek pastovėjusi lauke,apsisukau jau ketindama lipt palėpėn,kai netikėtai sulojo šuo.Pažvelgusi per varandikės langą pamačiau ateinenčią tetą Oną.Na ir ačiū dievui,kol jos plepėsis turėsiu gražaus laiko palėpėn pabūt ir skubėt nereiks.Paknopstom laiptais aukštyn,ten kur galiu netrugdomai pabūti su savimi. Atsidūrusi palėpėje pirmiausia akis nukreipiu į slaptavietę,didžiulę medinę skrynią.Atrodo viskas taip ,kaip paskutinį kartą palikau.Atokiau nuo jos stovi kiek mažesnė skrynelė,ant jos visuomet sėdžiu kuomet norisi pamastyti.Praeidama pro palėpėje esantį langą žvelgiu į dangų.Jame skraido maži paukštukai.Kokia laisvė.Pavydžiu jiems,tai ne aš ,kad esu įkalinta ir be jokio galėjimo pasprukti.Kad būčiau tokia kaip jie ,tai skrisčiau kuo tolyn nuo šios man skaudžios nemielos vietos.Norėčiau pakilt aukštai aukštai,kad akys neregėtų šio pasaulio,kad širdis neskaudėtų ir protas nesikamuotų beieškodamas tos tiesos,noro, kursai lyg žarija degina visą sielą.Ar galėčiau ten aukštybėse suprast ir sužinot kur slepiasi tikrovė.Kuri lyg sapnas atklydęs iš tamsos pasaulio užgožia protą pilkuma.Pilkuma, lydinti ir glūdinti kasdienybėje tarsi šešėlis.Kodėl visuomet galvodavau ir tikėdavaus ,kad duris į ateitį galiu atverti tik pati.Dabar turiu rankomis pridengt akis ,nes tikroji tiesa akina.Turiu pridengt ausis,nes tiesos žodis tarsi garsas ,tarsi kulka atskrieja tėsiog į mane ,tėsiog į mano buvimą.Einu lyg žvyruotu keliu basomis,šaltis lyg švinas kausto visa prie ko prisiliest turėčiau.Skausmas ir aimana užgožia viską.Jaučiuos lyg medis ,lyg šakos pavargusios nuo amžino sūpavimo,nuo troškimo ,laukimo, ir turėjimo.Laikas skuba ,dar dienai nepasibaigus sodrus vakaras atsliūkina kartu atsitemdamas nakties garsus,kurie aidi ir skubina ,vis ragina užverti viską kas nebaigta ,palikt rytojui ir atsikvėpt.Kuo daugiau mąstau ,tuo imu aiškiau suvokt ,jog pasaulis tarsi bedugnė,ir dabar aš stoviu ant šios bedugnės nepatvaraus krašto.Ir meilė,likimas , gyvenimas-tai tik žodžiai,neturintys pradžios ,pabaigos ir vienadieniai.Kodėl žinodama, kad rytas išauš,ilgiuosi jo.Ir ,kad atėjus vakarui vėl bus naktis ir kelias į sapnus vėl klaidins tikrovėje.Žinau ir tai ,kad negaliu nieko pakeisti,nes nėra kam atverti duris į šviesą.Baisu likti be žinojimo,baisu likti tamsoje ir baisu kai šviesoje kyla noras uždegti žvakę.Prisiminiau aš sapną , kurį sapnuoju kasnakt:skrendu lyg paukštis išskėtusi rankas.Žvelgiu į žemę tokią mažytę ,trapią ir…svetimą.Kaskart užmerkdama akis stengiuosi nuvyt mintis kurios šį sapną grąžina vis į nesibaigiantį tęsinį.Rytais prabudusi galvoju,kuo jis reikšmingas man.Ir tuomet nesibaigiančios mintys ima kamuot mane,gąsdina sielą,išjudina protą ir priverčia mąstyti.Taip klajodama bijau,kad vienakart imsiu ir paklysiu savyje ir toje minčių galybėje,gausybėje.Kaip bebandyčiau suvokti jų esmę ,negaliu tikėti jomis….nes tai tarsi neegzistuoja.

Palėpėje oras buvo šiltas.Čia galėčiau išsėdėti visą dieną, ir nesijausti vieniša.Man patinka vienatvė,joje aš tarsi dalinuos į dvi dalis.Viena iš jų tikroji Simona, kita gi -tik atvaizdas likučių.Ir kurioj iš jų yra mano protas ,negaliu net pati suvokt.Atrodo ten,bet ne.Aš čia,o gal ten….ir taip iki begalybės.Tai žaidimas,kurį valdau.Nes vos tik panorėjus galiu ir vėl būt dvi vienoje. Buvau bepradedanti rašyti,bet neišturėjusi viduje susikaupusios sumaišties pravirkau tarsi kūdikis pasikūkčiodama ir drebėdama visu kūnu.Netrukus aprimau.Sijono kampučiu nusišluosčiau ašaras,atsiverčiau sąsiuvinį ir-

[Tyliai šlamėjo žolė.Joje ,vinguriuodamas aukštai pakėlęs galvą

šliaužė žaltys.Didžiuliai rasos lašai pakibę ant žolės pūpsojo tarsi maži balionėliai.Vos palietus žolės stiebelį,lašeliai atkibdavo ir nukrisdavo ant žemės.Vienas toks lašas bliukšt ant mažutės žalčio galvelės.Šis šnypštelėjo iškišęs mažą liežuvėlį ir greit nusliuogė tolyn.

Ilgą laiką vyras stovėjo prie tysančio suglebusio moters kūno.Ranka tvirtai suėmęs drauge su pasmakre kaštoninę barzdelę,primerkęs akis įsistebelijęs žvelgė kažkur tolyn į patį miškelio tankynę.Tarsi norėjo savo veriančiu žvilgsniu kiaurai pežvelgti ją.]

Rodyk draugams

Rašyti komentarą